Moteris sako, kad įkvėpimo kūrybai niekada neieško. Jos galva – nuolat pilna minčių ir idėjų.
„Regis norėčiau aprėpti viską: kurti namų interjerą, tapyti, fotografuoti, puošti šventes, apželdinti aplinką, lipdyti, siūti. Kai kažko imuosi – turiu viską išmokti, įsigilinti ir perprasti iki smulkmenų, todėl mano kūrybiniai užmojai susiaurėjo iki lėlių gamybos.
Žinoma, neapleidžiant ir pagrindinio darbo – grafikos dizaino. Labai dažnai pajuokauju, kad nors ir dirbu trijuose darbuose, aš visai nedirbu, o tik užsiimu sau malonia kūrybine veikla“, – pasakoja Sigita.
S. Bilotė teigia, kad kūryba jai yra pilnatvė, jos harmonija, leidžianti nurimti, išsivalyti, persikrauti savo mintis, pažinti save, pailsėti. Sigita sako, kad kai lipdo ar siuva lėlę, atsiranda magiškas jausmas, kai viskas aplinkui išnyksta.
„Nejaučiu nei nuovargio, nei nerimo, nevargina jokie rūpesčiai. Tiesiog darau tai, ką man gera daryti.
Bet smagiausia viso proceso dalis – rezultatas. Plačiai šypsausi savo lėlėms kai pasisveikinu su baigtu darbu. Akys žiba ir širdis dainuoja, kada pasidalinu darbo vaisiais su žmonėmis. Visada lengvai paleidžiu savo kūrinius į naujus namus, jaučiu malonumą dalintis ir palikti dalelę savęs šiame pasaulyje“
Sigita sako, kad lėlytes galėtų kurti visą dieną, tačiau namuose jos ir laukia vaikai. Moteris stengiasi suderinti namų buitį su mylimu darbu ir sako, kad kurdama džiaugsmą kitiems vaikams, negali pamiršti savųjų.
„Turiu namus pilnus gyvenimo. Negaliu kurdama džiaugsmą kitiems vaikams pamiršti savųjų. Dienos bėgyje mūsų gausi komanda turi daugybę kasdieninių iššukių: pasiruošti naujai dienai, nepamiršti mokyklos užduočių, laiku spėti į užklasines veiklas, grįžus aptarti praėjusią dieną, atlikti užduotus darbus.
Mūsų berniukai jau dideli 8, 10 ir 13 metų, bet aš jiems dar labai reikalinga. Kol jaunimas moksluose aš dirbu su grafikos dizaino užsakymais, o šeimai sugulus miegoti turiu ramų ir vien tik savo laiką, kurį skiriu draugystei su lėlėmis. Taip trijų vėlyvų vakarų bėgyje lengva ranka ir be jokių sunkumų gimsta nauja lėlytė“, – pasakoja S. Bilotė.
(nuotr. Vita Jūrevičienė)Ypatinga meilė lėlėms – nuo vaikystės
Sigita Bilotė sako, kad ją lėlės supo nuo vaikystės – mama, močiutė bei ji pati siūdavo lėlytes. Vėliau, kai Sigita tapo mama, norėjo, kad jos vaikai turėtų savo artimą draugą, todėl norėjo jiems sukurti tik jų žaislą, kokio neturi joks kitas vaikas.
„Sau siūdavau lėlytes ir lėlyčių rūbelius. Su lėlėmis žaidžiau labai ilgai, visos jos turėjo savo vardus, istorijas, buvo mano draugės. Mano siuvamos lėlytės yra Tildos lėlės stiliaus.
Jas atradau ieškodama iškarpų internete. Radusi iškarpas, jas perdariau pagal save, kai ką pasiskolinau, kai ką pridėjau savito. Labiausiai mane užbūrė lėlyčių veidelis. Tilda lėlės veidukas turi tik parausvintus skruostus ir dvi akytes.
Draugaudamas su tokiu žaislu, vaikas pats gali sukurti lėlės nuotaiką. Jeigu vaikui linksma, tai ir lėlė jo vaizduotėje šypsosi, jeigu liūdna – ji taip pat gali būti susimąsčiusi. Vaikai turi laisvę ir erdvę kurti lėlėms emocijas pagal savo pačių būseną“, – su šypsena kalba moteris.
Lėlytės su ypatingais rūbeliais
Sigita pasakoja, kad jos lėlytes yra kitokios, nes jas vaikučiams siuva iš jo paties išaugto rūbelio. Kiekvienas vaikas gavęs lėlytę, atpažįsta savo drabužėlį ir iškart pajuntą artimą ryšį su naujuoju draugu.
„Į mano dirbtuvėles atkeliauja tikri lobynai, pilni sentimentų ir nuostabių prisiminimų. Mamos man patiki pirmuosius kūdikio rūbelius, krikštynų suknytes, mylimiausius vaikučio marškinėlius, drabužėlius su kuriais žengė pirmuosius žingsnius, kuriuos vilkėjo pirmąkart iškeliaujant į darželį ar mokyklą, nusiraminimo skraisteles.
Rūbelis gali būti daug vilkėtas, su dėmele ar skylute, svarbu, kad jis labai mylėtas, savas ir primenantis brangias akimirkas. Šiuos rūbelius aš rūpestingai atnaujinu ir prikeliu antram gyvenimui lėlės pavidalu.
Man labai džiugu, nes kartu taip mažyte dalele prisidedu prie antrinio daiktų panaudojimo šiame beprotiškai skubančiame vartotojiškame pasaulyje“, – džiaugiasi S. Bilotė.
Tėvai nori įamžinti atžalų vaikystę
Moteris teigia, kad prisiminimai apie mažylių kūdikystę ir vaikystę yra neįkainojami. Tas laikas kupinas pirmų kartų, naujų atradimų ir pažinimų. Todėl norisi visas šias akimirkas fiksuoti ir išsaugoti kuo ilgiau.
„Taip pat vaikui yra be galo svarbu žinoti ir girdėti kaip jis atkeliavo į šeimą, kad jis buvo lauktas, kad augo apsuptas meilės, kaip juo buvo džiaugiamasi.
Tėveliai turėtų vaikui nuolat priminti ir pasakoti apie jo kūdikystę, kad mažylis jaustųsi saugus ir ramus, nes tuo metu mama ir tėtis vaikui yra visas pasaulis“, – dalijasi siuvėja.
Sigita sako, kad jai nesunku sugalvoti, kokias lėlytes siūti. Kai mamos ar močiutės jai atsiunčia mažųjų rūbelius, ilgai galvoti nereikia, nes patys drabužėliai padiktuoja kaip atrodys lėlytė.
„Lėlės dažnai turi tokios pačios spalvos plaukučius kaip ir vaikas, jos gali būti tamsiaplaukės, raudonplaukės, šviesiaplaukės, garbanotos arba supintomis kasytėmis.
Siuvu lėlytes tiek mergaitėms, tiek berniukams, kiekviena lėlytė turi savo mažą žaisliuką. Vasarą lėlės šypsosi pūstomis suknytėmis, trumpomis kelnytėmis, keičiantis metų laikams, lėlyčių rūbeliai šiltėja, jos vilki šiltesnes kepures, paltukus. Artėjant Kalėdoms, dažnai lėlytės pasipuošia Kalėdų tema“, – apie savo darbus pasakoja klaipėdietė.
Tėvų ir vaikų reakcijos – neįkainojamos
Sigitos paklausus, kokios būna tėvų ar vaikų reakcijos, išvydus jiems skirtą lėlę, moteris atsako, kad kai lėlė pasiekia savo naujuosius namus, ji nuolat sulaukia šiltų ir nuoširdžių reakcijų.
„Mane pasiekia nuotraukos kaip vaikai džiaugiasi išvydę lėlytę, kaip saldžiai užmiega su savo drauge, mamos papasakoja, kad šios lėlės tampa nauju neišskiriamu draugu.
Neretai gaunu užsakymą iš tų pačių namų antrai lėlytei, kuri skirta jau ne vaikui, o mamai. Man smagu ir aš pajuokauju, kad šios lėlės skirtos vaikams nuo 1 iki 131 metų“, – prisiminimais dalijasi Sigita.