Anykščių šilelio apsuptyje gyvenanti Lina Pipirienė juokiasi, kad yra toli gražu nesusijusi su jokia sodininkystės veikla. Atvirkščiai, gėlynai namų aplinkoje – įprastas pomėgis, kuris ne tik leidžia išlaisvinti kūrybines idėjas, tačiau ir papuošti aplinką.
„Nesu nei gėlininkė, nei botanikė. Tikriausiai kaip ir dauguma kitų šeimininkių noriu, kad aplink namus būtų paprasčiausiai gražu“, – nusišypso Lina.
Vykęs eksperimentas
Iš tiesų, anykštietės namų teritorijoje netrūksta kampelių, kuriuose neaugtų įvairių rūšių gėlės. Visgi, labiausiai į akis krenta pro vazono kraštus svyrantis ryškieji rododendrai. Pasiteiravus, kaip sugalvojo terasoje pasodinti į vazoną krūmą, L. Pipirienė pasakoja, kad viską darė norėdama paprasčiausiai paeksperimentuoti:
„Rododendrai kieme atsirado po ilgo domėjimosi augalais, kurie augtų visiškame pavėsyje, kur žiemos metu krenta net ir sniegas. Taip ir sugalvojau susodinti rododendrus į vazonus. Dabar matau, kad toks eksperimentas pasiteisino, nors pačioje pradžioje niekas netikėjo, kad jie prigis vazone ir bujos taip, kaip dabar bujoja.“
Pašnekovė teigia, prieš sodindama rododendrus į vazoną, atliko „namų darbus“ ir internete skaitė viską, ką tik galėjo. „Buvau mačiusi kelis įrašus, kur moterys klausė, kas nutiktų, jeigu rododendrus pasodintų į vazoną, ar šie išgyventų.
Prisimenu, kad visi rašė net nebandyti, nes neišgyvens, paskutinė nesąmonė. O aš galiausiai paėmiau ir nusprendžiau sodininkų grupėje pasidalinti rezultatu tada, kai vazone rododendrai žydės. Taip ir paneigiau visas replikas“, – nusijuokia moteris.
Rododendrai vazone buvo lengvas iššūkis Linai, kadangi didelių pastangų per daug įdėti nereikėjo. Pirmiausiai moteris užsisakė didelius vazonus, kurie tiktų prie jos terasos aplinkos, o tuomet pradėjo rūpintis viskuo kitu:
„Žemė turėjo būti būtinai skirta rododendrams, būtinai rūgšti. Taip pat reikėjo pasirūpinti ankstyvą pavasarį dar prieš jiems žydint ir trąšomis. O galiausiai, svarbiausias buvo pats vanduo, nes be jo drėgmės ir be rūgščios žemės šie krūmeliai kitaip neaugs, nuruduos.“
Moteris priduria, kad rododendrus sodino į 40-50 litrų vazoną galvodama ir apie ateitį, kuomet rododendrai užaugs į didelį krūmą, todėl šių šaknims reikės daugiau vietos. Be to, prieš sodindama ji taip pat pasirūpino ir ventiliacija.
„Prieš pilant žemes, į vazoną pridėjau akmenukų, kad šaknys kvėpuotų, gautų oro. Iš tiesų, į savo betoninius vazonus rododendrus įsodinau taip, kaip ir bet kokį kitą augalą, žiūrėjau, kad tik šaknys neišliptų.
Taip pat pirmiausiai stebėjau, kaip jiems pavyks išgyventi žiemą. Galvojau, jeigu neprigis, tegul ir negyvena, tačiau vėliau tik matau, kad jie kuo puikiausiai pražiemojo“, – paaiškina L. Pipirienė.
Priežiūra
Pirmaisiais metais Lina stengėsi kuo mažiau lįsti prie augalo. Taip pat, kadangi augalas buvo dar visai jaunas, ji netręšė jo trąšomis, kadangi tai būtų galėję pakenkti rododendrų šaknims:
„Pirmaisiais metais tik žiūrėjau, kaip jie adaptuosis. Matyt, kad jiems labiausiai patiko vieta, nes šie augalai bijo saulės. Terasoje pas mus būna tik vos rytinės saulės, o toliau visą dieną vien pavėsis. Trąšomis patręšiau tik kitų metų ankstyvą pavasarį.“
Pasiteiravus, ar rododendrai reikalauja daug priežiūros, anykštietė nusijuokia, kad augalai yra nelepūs, vienintelis darbas, kurį galima atlikti pasirinktinai – žiedynų nulaužimas.
„Kuomet nužydi, tuomet nulaužau žiedynus. Čia vienintelis didžiausias darbas. Svarbu, žinoma, nepamiršti ir palaistyti, o daugiau nieko: nei genėti, nei formuoti specialiai nereikia. Be to, tie, kas tingi, gali žiedynų ir nelaužyti, tačiau augalas ir toliau žydės, todėl likę, nurudavę žiedai bus labai negražūs“, – sako ji.
Lina tikina, kad žiedynus nuskina tik dėl grožio, kadangi šalia pradeda augti būsimi žiedai, todėl ji pasirūpina, kad senieji neužgožtų naujų ir krūmas atrodytų nepriekaištingas:
„Visiems buvo įdomu, ką dariau žiemą. Kol jie buvo mažiukai, tai žiemos laikotarpiui paprasčiausiai išnešiau juos žiemoti į šiltnamį. Tiesiog sustačiau, niekuo neapdengiau ir palikau, kadangi saulės žiemą ir taip retai būna, todėl niekas nenudega. Žinoma, jeigu kiti bijo – gali apdengti agroplėvele.
Dabar, kadangi jie labai man išbujojo, nebetelpa į šiltnamį, todėl šią žiemą palikau juos stovėti ten, kur stovėję – atviroje terasoje. Svarbu buvo sužiūrėti tik tai, kad jiems ant galvos nekristų sniegas.“
Linos „sėkmės paslaptis“
Nors iš pradžių tokia moters idėja – rododendrai vazone – kitiems atrodė neįtikėtinai, tačiau Linai pavyko įrodyti, ką galima pasiekti eksperimentuojant. Pasiteiravus, ar niekas nesikreipė prašyti patarimų, moteris nusijuokia, kad nerti į tokį eksperimentą ji įkvėpė savo kaimynes.
„Kiekvieną pavasarį pas mane vis ateina dvi kaimynės, kurios fotografuoja žiedus, negali atsistebėti. Galvoju, pasiūlysiu pabandyti užsiauginti pačioms. Viena pabandė – niekaip nesiseka, neauga, džiūva, o kitai – viskas bujoja taip pat kuo puikiausiai.
Tikriausiai, kad labai daug kas priklauso nuo vietos, nes vos tik gavę saulės iškart jos bijo: ruduoja, pradeda suktis lapai. Sesuo vis juokiasi, kad esu „ragana“, nes pas mane viskas auga“, – nusijuokia pašnekovė.
Pasiteiravus, kokį galėtų duoti patarimą kitiems, kurie nedrįsta rododendrų sodinti į vazonus, Lina Pipirienė ramina, kad priežiūros ir laiko jiems skirti daug nereikės:
„Svarbiausia sužiūrėti, kad augalai negautų ankstyvą pavasarį saulės, o daugiau jiems tereikia tik trąšų ir daug, daug vandens. Iš tiesų, jo reikia nemažai. Mano vienam vazonui reikia pilno laistytuvo vandens bent kartą per savaitę. Rododendrai yra šlapumų augalai, todėl drėgmė jiems yra būtina.
Na, o ką galėčiau patarti – tiesiog bandyti, nes, o kodėl gi ne? Gali būti, kad vieną kartą nepavyks, tačiau kitą viskas puikiai seksis, todėl nebijokite ir eksperimentuokite!“
