„Į baldą žiūriu kaip į trapią būtybę, kurią reikia nuglostyti, atgaivinti, bet jokiu būdu nepaslėpti jo detalių, ypatybių, prisiminimų, net jei yra tikslas jį priderinti prie šiuolaikinio interjero“, – šypsosi Irutė.
Senų baldų ieškojo prie konteinerių
Baldų atnaujinimu mergina užsiimti pradėjo maždaug prieš aštuonerius metus. Tada ji pradėjo mokytis bei ieškoti informacijos, kaip atliekami atnaujinimo darbai, kokios medžiagos naudojamos.
„Tuo metu internete buvo pilna informacijos apie užsienyje naudojamus dažus ir laką baldams. Pas mus atnaujinti baldus dar nebuvo populiaru, tad ir medžiagų rasti buvo sunku, eksperimentuodavau su įvairiais dažais, kol atrasdavau, su kuriais patikdavo dirbti.
Dabar net keista prisiminti, kaip viskas namudiškai vykdavo: medžiagų pasirinkimas, šveitimas, dažymas ir lakavimas vyko namų svetainėje“, – savo veiklos pradžią prisimena pašnekovė.
Pirmuosius baldus jai teko atnaujinti, kai kartu su tėvais įsirenginėjo sodo namelį. „Norėjosi be didelių investicijų sukurti jaukų interjerą. Pirmieji bandymai pavyko, tad ėmiausi įvairesnio tipo baldų: kėdės, stalai, sekcijos, spintelės. Ši veikla taip „užkabino“, kad tiesiog pradėjau tempti baldus nuo konteinerių, nors man jų net nereikėjo.
Atnaujinusi juos saugojau, laikiau namie, nes dar nepasitikėjau savimi ir nemaniau, kad kažkas tokį mano darbą įvertins. Tik draugų motyvacija paskatino mane pasidalinti savo darbais internete“, – neslepia Irutė.
Po to, kai internete pasidalino savo darbais, mergina sulaukė daug teigiamų atsiliepimų, todėl nusprendė pradėti atnaujinti ne tik savo, tačiau ir kitų žmonių baldus. Būtent taip susikūrė prekinis ženklas „Meška po stogu“.
„Meška – mano kuriamų daiktų bei baldų simbolis. Meškos kambaryje neįmanoma nepastebėti, kaip ir „Meškos po stogu“ atnaujintų baldų – tai namų interjero detalė, skleidžianti gerą energiją bei šilumą“, – apie tai, kodėl būtent taip pavadino savo prekinį ženklą, pasakojo pašnekovė.
Žmonės vis dažniau renkasi atnaujinti senus baldus
Gavusi baldą, kurį turės atnaujinti, Irutė pirmiausia klientų klausia, kokioje aplinkoje stovės baldas, kokios spalvos vyrauja kambaryje, o tada ir nusprendžia, ar baldas bus erdvės akcentas, ar bus neutralus ir susilies su aplinka.
„Mėgstu spalvas, įdomesnes detales, bet dar labiau patinka harmonija. Tad neskubu siūlyti ryškių spalvų, raštų, ornamentų, kol neįvertinu erdvės, kurioje stovės baldas.
Nesinori, kad atnaujintas baldas „klyktų“ kambaryje, o būtų išskirtinė jungianti grandis bendroje visumoje“, – apie savo veiklą pasakoja pašnekovė.
„Man patinka istorijos, kai baldas paveldėtas, keliantis sentimentus – man labai gražu, kai žmonės dalinasi savo prisiminimais. Bet patinka ir kai baldas būna svetimas, rastas prie konteinerių – tada jam galima sukurti naują istoriją“, – pridurdama šypsosi mergina.
Užsakymų dizainerė susilaukia nemažai. Šiais laikais, kai beveik viskas, kas gaminama, nebėra ilgaamžiška ir vartotojai skatinami vis pirkti naują daiktą, žmonės dažniau renkasi atnaujinti seną, iki šių laikų išsilaikiusį baldą vietoje naujo ir nepatvaraus.
„Svarbu pajausti meilę savo darbui“
Irutė atskleidžia, kad baldų atnaujinimo trukmė priklauso nuo įvairių faktorių bei baldo būklės. Kartais baldą užtenka tik nušveist ir nudažyti, o kartais tenka daug remontuoti, keisti sutrūnijusias detales naujomis, klijuoti.
„Jei baldas medinis, tai pirmiausia gerai nuplaunu visus nešvarumus, susikaupusius riebalus, tai labai nuslopina senienos kvapą ir palengvina šveitimo procesą. Toliau nugramdau, nušveičiu visą seną laką / dažus. Nušveičiu baldą visą švariai iki pliko medžio, nepriklausomai, baldas bus dažomas ar lakuojamas.
Man labai svarbu pasiruošti naują, švarų pagrindą tolimesniems darbams. Dažyti ant švariai nenušveisto pagrindo man tas pats, kaip valgyti desertą iš tos pačios lėkštės, kur ką tik buvo silkė“, – juokauja pašnekovė.
Irutė teigia, kad nušveitus baldą, pasimato visos jo „ligos“: kirvarpų sugraužtas medis, puvimai nuo drėgmės, grubūs nuskilimai, lūžiai.
„Viską sutvarkau, suklijuoju, pakeičiu ir tik tada prasideda „skanioji“ dalis – gruntavimas, dažymas, lakavimas. Kai pradeda matytis galutinis rezultatas ir realybė atitinka tai, ką mačiau vaizduotėje, apima nuostabus jausmas, laimė.
Tas jausmas ir skatina mane toliau imtis šios veiklos. Labai svarbu jausti meilę savo darbui. Įsimyliu beveik kiekvieną savo atnaujintą baldą, ypač, kai darau ką nors pirmą kartą, eksperimentuoju ir pavyksta!“, – savo darbu džiaugiasi mergina.
Neišmeskite senų baldų
Labiausiai atnaujinant baldus dizainerei įsimena indaujos: „Gal todėl, kad su jomis pasiutusiai daug darbo, jos sunkios – lengvai nepavartysi, nepastumdysi. Kiekviena indauja turi skirtingas problemas, kurias reikia išspręsti, bet tai atlikus apima toks palengvėjimas, laimė ir meilė…
Turėjau indaują, dažytą penkiais sluoksniais dažų. Kiekvienas sluoksnis turėjo savų kaprizų: kaitinau su karšto oro fenu ir gramdžiau mentele.
Vienas sluoksnis lengvai gramdėsi, kitas jau darėsi kaip guma. Vienas sluoksnis nusišveitė, kitas tik apsivėlė ant šlifavimo popieriaus, tada jau teko naudoti chemiją dažų nuėmimui.“
Mergina, paklausta, ar įmanoma sumažinti per didelį vartotojiškumą, teigia nežinanti, nes jis įvairiomis reklamomis ir akcijomis yra stipriai skatinamas.
„Kai atsibosta baldai interjere, jų spalvos, norisi pokyčių namuose, gal pirmiau reiktų perdažyti ar nauju audiniu pertraukti turimą atsibodusį baldą. Pokyčiai akivaizdūs, o neretai ir pigesni.
O kalbant apie vintažinius baldus, akcentuočiau jų kokybę. Šie baldai po 50-ies ir daugiau metų vis dar tinkami naudojimui, reikalingas tik kosmetinis remontas. Retas šiuolaikinis masinės gamybos baldas atitarnautų nors ir 10 metų.
O jei, vis tik, nesinori jokių senų baldų, tai labai skatinu pirmiausia pasiūlyti baldus atiduoti ar parduoti, nei išmesti. Dar skaudžiau būna, kai baldai būna išmesti prie konteinerių sulaužyti ir sukapoti, nepaliekant jokio šanso pakartotiniam panaudojimui“, – nusivylimo neslepia dizainerė.
Pasidalinkite kokius dažus naudojate
(pavadinimas, ženklas, gamintojas, kur perkate)
Būtume dėkingi!
