Nepaisant, rodos, beprotiškai tiek fiziškai, tiek emociškai sudėtingo išbandymo, Andrius sugebėjo ne tik atsitiesti, iš naujo išmokti vaikščioti, bet ir patapo sporto treneriu.
Pokalbio metu pašnekovas prisipažino – atverti skaudžiausią gyvenime patirtį ir antrą sykį ne tik pačiam leistis į prisiminimus, bet ir artimiesiems priminti apie sukrėtusį įvykį, nėra lengva, tačiau verta dėl tų, kuriems ši istorija gali tapti įkvėpimu.
Nelemtų sutapimų virtinė
Šiemet rugsėjo 13 dieną sukaks dešimt metų nuo to laiko, kai Andriaus gyvenimas pasikeitė iš esmės. Jis pasakojo, kad tą dieną kartu su pilnu automobiliu draugų jis leidosi į kelionę.
„Avarija įvyko Norvegijoje ir rugsėjį jau bus 10 metų, praėjusių nuo jos. Viskas taip sutapo, kad ta diena buvo penktadienio naktis, 13 diena. Mane išblaškė faktas, kad avarija įvyko penktadienio 13 dieną“, – prisiminė Andrius.
Analizuodamas savo situaciją, jis pasakojo, kad tokių lemtingų sutapimų buvo tikrai ne vienas. Anot jo, tuo metu jis tam tikrų signalų nesureikšmino, tačiau po avarijos suprato, kad galbūt tai galėjo būti įspėjimai.
Jis papasakojo apie tai, kad prieš pat avariją žiūrėjo savo mėgstamą filmą „Purvini pinigai“ (angl. „The Drop“), o jame buvo žodžiai, kurie pašnekovui įsiminė.
„Tuo metu netgi turėjau kitą „Instagram“ paskyrą, kurioje buvau pasirašęs tuos žodžius. Jie skambėjo maždaug taip: „Tu miršti, nukeliauji pas Dievą, Dievas tau pasako: „Ne, tu negali čia pasilikti, tu privalai sugrįžti atgal ir nugyventi gyvenimą“, – apie dar vieną mistišką ženklą pasakojo Andrius.
Andrių nustebino ne tik lemtinga data ir filmas, tačiau taip pat ir jo paskutinė klausyta daina. Jis pasakojo, kad prabudęs iš komos paprašė mamos atnešti jam nešiojamąjį kompiuterį, o ten atsidarė „Youtube“ istorijos laukelį.
Vyrą tuo metu sukrėtė pamatytas vaizdas – paskutinė jo klausyta daina buvo pavadinimu „Last Day“ (liet. – „paskutinė diena“).
„Aš netikiu žvaigždėmis, likimu ar dievais, tačiau tikrai daug sutapimų. Kai pradedu galvoti, aš tikrai susimąstau, galbūt ne veltui viskas“, – dalijosi Andrius.
Kūną rado už 100 metrų nuo automobilio
Paprašius Andriaus detaliau papasakoti apie avariją, jis kalbėjo, kad avarijos akimirkos nepamena. Vis tik apie lemtingą įvykį pašnekovui pavyko išgirsti iš kitų.
Jis tikino, kad tuo metu kartu su draugais važiavo Norvegijos šiaurine dalimi, kuri pasižymi vingiuotais keliukais. Jis pasidalijo galima avarijos priežastimi.
„Matyt, greitis buvo viršytas, nes mano kūnas, pasirodo, po avarijos buvo nuskriejęs virš 100 metrų nuo automobilio“, – pasakojo pašnekovas.
Įdomu ir tai, kad tik lemtingo atsitiktinumo metu vienam iš avarijos metu prabudusių draugų pavyko informuoti į įvykio vietą atbėgusį žmogų, kad viso automobilyje buvo keturi žmonės.
Andrius pasakojo, kad galimai kitaip jo kūno niekas nebūtų radę ir jo dienos būtų pasibaigusios kur kas tragiškiau, negu baigėsi dabar.
„Vienas iš mūsų draugų akimirkai buvo nubudęs ir taip gavosi, kad aplink nebuvo nieko, tik vienas namas. Vis tik ten gyvenęs žmogelis išgirdo avarijos garsą, išbėgo į kiemą ir pamatė, kad įvyko nelaimė.
Akimirkai nubudęs draugas surėkė, kad mes buvome keturiese, mat žmogelis matė tik tris kūnus. Mano kūnas buvo toli nuskriejęs. Jo gelbėtojams dar teko paieškoti“, – tarstelėjo Andrius.
5 savaitės komos būsenoje
Galima tik įsivaizduoti, kokį sukrėtimą patyrė Andriaus mama ir seserys, išgirdusios apie tai, kad jų brangiausias žmogus pateko į avariją ir paniro į komą.
Penkias savaites, nuo rugsėjo 13 dienos iki spalio 17 dienos, moterys meldė, kad Andrius prabustų, o gydytojai tuo metu jokių vilčių neteikė.
„Labiausiai išgyveno artimieji, nes aš buvau komoje, tad nieko nejaučiau. Pats didžiausias šokas buvo mano mamai ir mano sesutėms. Vėliau apie tai kalbėjausi, ėmiau dalintis istorija, dėl to prisiminimai artimiesiems grįžo ir jie beprotiškai daug išgyveno.
Kiek man pasakojo, medikai tuo metu kėlė klausimą, ar aš apskritai išgyvensiu, ar prabudęs liksiu „daržove“. Po to viskas kaip ir neblogai susiklostė, bet man prognozavo ir tai, kad nevaikščiosiu“, – liūdnomis prognozėmis dalijosi Andrius.
Nors jis tikino, kad didžiausią skausmą patyrė artimieji, vis tik jam pačiam taip pat nebuvo lengva prabudus iš komos būsenos.
Jis atviravo, kad prabudus jo laukė pasimetimas – jis nesuprato nei kur jis yra, nei kas jis toks. Vis tik vėliau jam ligoninėje buvę žmonės papasakojo, kas nutiko.
„Man didžiausias klausimas buvo, kodėl aš negaliu pajudinti kojų. Mane vėliau perkėlė į kitą skyrių, mes jame darėme mankšteles. Iš pradžių daktarai galvojo, kad aš bijau vaikščioti, bet aš jiems pasakiau, kad negaliu judinti kojų. Jie pasakė man pabandyti, bet atsakiau, kaip aš galiu bandyti, kai negaliu jų pajudinti.
Po to medikai apžiūrėjo ir pasakė, kad tikriausiai daugiau jau nebevaikščiosiu. Čia man buvo didžiausias smūgis, maniau, kad daugiau niekada nebevaikščiosiu. Mane gniuždė, kad nebegalėsiu daugiau pats atsistoti ant kojų“, – nusivylimu dalijosi jis.
Paneigė visas medikų prognozes
Didelė galvos trauma, sutrupėjęs žandikaulis, aštuoniose vietose lūžę šonkauliai, keturiose vietose lūžęs stuburas, „skrandis širdies vietoje“, sutrinta dalis žarnyno, sutrupėjusi čiurna, dvi klinikinės mirtys ir nepajudinamos kojos – su tiek išbandymų Andrius turėjo susidoroti.
Vis tik, pašnekovas suprato, kad teks mėginti atstatyti save ir sustiprėti. Andrius atskleidė, kad prieš avariją buvo gavęs kineziterapeuto išsilavinimą, o taip pat neseniai Anglijoje pasibaigęs asmeninio sporto trenerio mokslus.
Jis pridėjo, kad ir į Norvegiją vyko tam, kad galėtų užsidirbti pinigų mokslams apie mitybą, tačiau čia jo kelionė sustojo.
„Kineziterapeuto ir asmeninio trenerio žinios man tikrai labai pravertė. Aš žinojau žmogaus kūno anatomiją ir žinojau, kokius pratimus reikia daryti, kad kažkas pradėtų veikti.
Po avarijos, kai atsibudau iš komos, pusę metų praleidau ligoninėje, o tada atskrido mano sesutė, ji mane pasiėmė pas save, nes irgi gyveno Norvegijoje, ir pas ją prabuvau keturis-penkis metus. Be jos buvau kaip be kojų, tad man ji labai labai padėjo visais atžvilgiais“, – pasakojo Andrius.
Jis tikino, kad po avarijos sekė dvi reabilitacijos po mėnesį laiko, tačiau taip pat jis pats stengėsi visus pratimus daryti pats tam, kad „kojos pradėtų veikti“.
„Pirmus kelis metus važinėdavome į sporto klubą su sese ir jos vyru. Sporto klubas buvo toliau nuo namų, bet jis buvo be laiptų ir buvo galima įvažiuoti su vežimėliu.
Mes nuvažiuodavome, aš ten pasidarydavau, ką galėdavau. Po kažkiek laiko, maždaug keturių metų, kai pajėgdavau paeiti su ramentais, mes persikėlėme į kitą, artimesnį mūsų namams klubą. Tada ten tęsiau savo kelionę.
Taip po truputį perėjau nuo vaikštynės, ramentų, vienos lazdos ir įtvaro iki laisvo vaikščiojimo. Esu labai dėkingas, kad savo kelyje sutikau puikią specialistę, kineziterapeutę Rūta Svabauskienę. Jeigu ne ji – kažin, kaip mano kelionė būtų ėjusis“, – džiaugėsi jis.
Tapo sporto treneriu
Pradėjęs vaikščioti Andrius medikams buvo tikras stebuklas. Jis pasakojo, kad gydytojai jį vadino „laimės kūdikiu“, o ir pats pašnekovas prisipažino, kad jam labai pasisekė.
Pradėjęs vaikščioti Andrius žinojo, kad metas sugrįžti prie senųjų tikslų. Jis tapo sporto treneriu viename iš Vilniaus sporto klubų ir šiuo metu mėgaujasi savo darbu.
„Gavosi taip, kad kadangi prieš avariją jau buvau kineziterapeutu ir gavau trenerio išsilavinimą, žinojau, kad dirbsiu treneriu. Tik užtrukau, nes mokiausi vaikščioti.
Dabar, kai atsistojau ant kojų, įgijau papildomos geros patirties, pagalvojau, kodėl gi nepasidalijus ja su kitais“, – šyptelėjo jis.
Vyras ne tik tapo sporto treneriu, tačiau taip pat ėmėsi įgyvendinti seną savo svajonę ir pradėti mokytis mokslų apie mitybą. Andrius džiaugėsi ir pasakojo, kad šiuo metu jis yra antro kurso studentas.
Paklaustas, kaip ryžosi papasakoti pasauliui savo istoriją, jis prisipažino, kad anksčiau nė neketino to daryti. Vis tik pridėjo, kad neretai jo istorija įkvepia klientus sporto klube.
Pasak jo, kartais kai kuriems klientams atrodo sunku atlikti vieną ar kitą pratimą, jie nusivilia savimi, tačiau paklausę jo istorijos supranta, kad žmogaus galimybės ne tokios ir ribotos.
„Klientų ir artimųjų paskatintas ėmiau dalintis savo istorija, nes galbūt yra žmonių, dabar sėdinčių gilioje duobėje, ir galbūt tai paskatins kažką imtis veiksmų. Nors man nelabai patinka viešumas, bet skleidžiu žinią iš geros valios“, – baigė pokalbį Andrius.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
