Tradiciškai per Vėlines aplankau tėvų, senelių, prosenelių, kitų mirusių artimųjų kapus, uždegu po žvakelę, pamerkiu po porą gėlių žiedų, surenku nukritusius lapus, aptvarkau kapą ir čia fiziniai darbai baigiasi.
Man daug svarbiau atėjus prie kapo sukalbėti maldą, prisiminti man brangiausius išėjusius žmones, juk žmogus gyvas tol, kol yra, kas jį prisimena.
„Kam to reikia?“
Visada apeinu ir ratelį pro kapines, gal nuskambės keistai, bet man tai tokia ramybės vieta, net nežinau, atrodo, kad vaikštant kapinėse kas akmenį nuo pečių nuridena.
Ir kiekvieną kartą, kai tik ateinu į kapines, ypač per Vėlines, tiesiog negaliu patikėti, kaip vis dar nemokame pagerbti mirusiųjų tvariai. Ant vieno kapo išvis suskaičiavau apie 50 mažų plastikinių žvakių. Ir dar šalia kelios puokštės dirbtinių gėlių. Na sakykit, ar ne absurdas? Kam to reikia?
Nesuprantu, kam reikia tempti kuo daugiau žvakių, padaryti gėlynus kapinėse? Ar šios dienos prasmė tame, kiek visko sutempsime ant kapo ir kiek pinigų ištaškysime pagerbimui?
Kažkodėl pamirštam tikrąją prasmę, kad svarbu ne kalnai žvakių ir gėlių, o malda ir prisiminimai, kapo aplankymas ir pabuvimas čia ir dabar.
Širdį spaudžia, kai matau, kaip žmonės susitempia maišus visko, tik sutvarko kapą ir išeina, neskiria net minutės paprasčiausiai sustoti ir pagalvoti apie tą, kuris tame kape palaidotas. Viską sugebam paversti tuštybių muge. Liūdna.
Autorius: skaitytoja Vaiva
