Moteris savo kuriamų švenčių nuotraukomis pasidalija ir socialinėje erdvėje, kur sulaukia šimtų liaupsių bei klausimų apie tai, kaip pavyko sukurti vienokias ar kitokias šventes.
Naujienų portalui tv3.lt Evelina atskleidė, kokias šventes kuria ir iš kur semiasi idėjų, kad rezultatas prilygtų gražiausio filmo scenai.
Evelina, pristatykite save skaitytojams, kokioje srityje dirbate bei kuo užsiimate?
Gyvename Šakiuose su šeima, čia ūkininkaujame. Didieji ūkio darbai tenka vyrui, o aš prisidedu tiek, kiek galiu. Didžioji gyvenimo dalis prabėga namuose auginant vaikus ir rūpinantis namais.
Darbų sezono metu tėvelį matom labai retai, tad kaip vyras juokauja, tenka man laikyti ne vieną namų kampą. Todėl esu dėkinga savo šeimai, kad leidžia man daryti tai, kas labiausiai patinka, kad galiu save realizuoti šioje srityje.
Kiek jūsų gyvenime yra vietos švenčių dekoravimui?
Tai mano hobis, saviraiška ir atsipalaidavimas. Šeima ir yra mano įkvėpejai, palaikytojai.
Kada atradote švenčių dekoravimą ir supratote, kai tai – jūsų arkliukas?
Mano pomėgis atsirado gimus vaikams. Tada norėjosi jų gimtadienius puošti bitutėm, muzikos natom. O augant vaikams, augau ir aš kartu, nes kiekvienas gimtadienis būdavo kitoks.
Išaugom iš vaikiškų personažų ir mano mintys taip pat įgavo kitokias spalvines gamas bei temas. Dukrai jau 18 metų. Vidurinėlei – 14, o mažyliui treji.
Tad švenčių idėjos labai plačios. Nuo blizgančio aukso iki žemės ūkio ar dinozaurų.
Kokias šventes dažniausiai dekoruojate?
Geriausiai jaučiuosi kurdama saviems – savo šeimai ar giminaičiams. Tada sudedu save visą, nes kiekvieną pažįstu, žinau pomėgius, gyvenimo būdą, mintis ir svajones.
Vis tik yra tekę ir nepažįstamų žmonių šventes surengti. Tie pirmieji kartai buvo kupini rūpesčio, baimės ir jaudulio.
Bet ar daryčiau sau, šeimai, ar svetimiems, sudedu visą save, lygiai taip pat pergyvenu, ir net sapnuoju detales ar vizijas. Didžiausias įvertinimas, kai žmogui patinka bei įtinka.
Su kokiais iššūkiais pati susidūriate, dekoruodama aplinką šventei?
Turbūt šiais laikais nėra to, kas nebūtų įgyvendinama. Didžiausią įtaką turi biudžetas. Paprastai būna taip, kad norisi padaryti gražiai, o kas gražu, tas pareikalauja ir investicijų.
Svarbiausia išieškoti, kad būtų ir gražu, ir nebrangu. Todėl pirmiausia susikuriu viziją, o toliau jau vyksta audinių, spalvų ir detalių paieškos.
Būna, ir naktį prabundu su idėja. Tada puolu ieškoti kokios nors detalės, kad ir vidury nakties. Šventės idėja negimsta čia ir dabar. Kad ji būtų įdomesnė, gražesnė tenka ir savo poilsio sąskaitą išnaudoti. Bet ir tai man teikia didžiulį džiaugsmą. Nuo vasaros aš jau galvoju apie Kalėdas.
Akis užkliuvo už nuostabiai sukurtos 18-ojo gimtadienio šventės. Kaip kilo mintis ir ar buvo sunku įgyvendinti savo užmojus?
Kiekvieną vaikų gimtadienį mes švenčiame namuose. Ar tai būtų meno mokyklos baigimo šventė, ar rugsėjo 1-oji.
Visada paminim svarbias datas vaikams ar mūsų šeimai. Kviečiam senelius, krikšto tėvelius šventinių pietų, o jaunimas dažniausiai tuo metu su draugais linksimasi mūsų namų terasoje.
Kaip ir kartu, bet tuo pačiu ir atskirai. Tad šis gimtadienis nebuvo išskirtinis paminėjimo prasme.
Jis ypatingas tuo, kad tai – pirmagimės šventė ir tuo, kad tai pats gražiausias pilnametystės jubiliejus.
Ir tai pirmasis toks gimtadienis, kai dalyvavo kartu šeimos nariai ir mergaitės draugai. Tad norėjosi, kad ji būtų ir jaunatviška, ir subtili. Žaismingumą suteikė žibintai, dovanėls svečiams, o gėlės pridavė elegancijos ir net, sakyčiau, kuklios prabangos.
Iš kur semiatės idėjų?
Idėjos gimsta visaip. Kartais iš spalvinės gamos, kartais iš sentimentų ar iš mūsų gyvenimo svarbių detalių.
Temoms turi įtaką ir metų laikai. Tarkim, laukiam svečių ir sugalvoju, kad noriu pasipuošti stalą rudeniniais viržiais ir obuoliais. Pavasarį ant stalo nutupia paukštukai ir dominuoja daug žalios spalvos, žydi narcizai ar hiacintai.
Mergaitės šoko baletą, tai meno mokyklos baigimo šventė buvo dekoruota balerinomis, kurios gyvena jų lentynose. Tereikia parinkti spalvinę gamą ir kaskart bus naujas stalo dekoras.
Kartais idėjos gimsta iš pokalbių, svajonių išgirdimo viena ausimi. Kartais kažkur pamatai detalę ir ją prisijaukini pagal save.
Kiek kainuoja sukurti šventę, kuri primena pasaką?
Na, čia labai subtilus klausimas. Kartais ji gali kainuoti labai pigiai, nes kaime prisirinkai obuolių ar prisiskynei gėlių iš savo laukų. Kartais tenka pasiplanuoti biudžetą ir ne vieną mėnesį, kad galėtum įgyvendinti viziją. Niekada saviems neskaičiuoju kiek kas kainavo, bet visada stengiuosi tai daryti protingai.
Žinoma, kainuoja ir saldus stalas, ir gėlės, bet kai darai sau, tai nesi labai stipriai varžomas. Kitų žmonių šventėse būna nustatytas jų pačių biudžetas ir tenka suktis, kad į jį įtilptum. Tad apie kainas sunku ką ir sakyti, nes tai labai individualu.
Su kokiais iššūkiais susiduriate kurdama gimtadienius?
Man labai sunku tik tai, kad aš esu perfekcionistė. Kaspinėlis turi derėti idealiai ir ne kitaip.
Man labai svarbu pačiai, kad viskas būtų taip, kaip aš matau vizijose. Ir jei kas nedera taip, kaip man reikia, tada suku galvą, ieškau, dėlioju.
Todėl aš turiu padaryti taip, kad mane pačią tenkintų ir vaizdas, ir visas rezultatas. Štai kas šitame pomėgyje man yra sunkiausia – sunku būti perfekcioniste. Nes kitas pamatęs kartais tikrai nenutuokia, kiek laiko ieškojai kaspino spalvos ar tinkančio audinio skiautės.
Kaip vaikai vertina jūsų pastangas kiekvieną šventę prilyginti svajonės išsipildymui?
Vaikai dažnai patys įsitraukia į savo švenčių kūrimą. Viena dukra gal daugiau padeda dekoro klausimais, kita padeda man dirbti – lygina, valo, blizgina, dėlioja.
Vyresnėlė kartu su manimi iš vakaro ruošė 18-ąjį gimtadienį. Juokėmės, kad kai tokia komanda, niekas nebaisu. Pasitaiko ir kuriozinių situacijų, kai reikia ne vienos galvos, kad jas išspręsti. Tada ir juokiamės, kad esame pati geriausia komanda.
Ir tai ne tik mano šeimos indėlis, bet ir mano tėvelių, nes tai, ką atsinešiau į savo šeimą, tai viskas iš mano vaikystės namų.
Mano mama mano įkvėpėja, motyvatorė. Nes pati augdama tokioje aplinkoje, švęsdama savo gimtadienius kitaip – mamos kurtose pasakose – kroviau vaizdinių, emocijų ir žinių bagažą, kurį dabar galiu vadinti viso šio pomėgio pradžia, nors ir pati tą supratau jau turėdama tik savo vaikų.
