Nors prabėgo jau daug metų, prisiminimai apie tą dieną vis dar sugrįžta. Ši tragedija atskleidė žmogaus trapumą ir tuo pačiu stiprybę – Sandra buvo ant mirties slenksčio, tačiau jai pavyko išgyventi.
Su naujienų portalo tv3.lt skaitytojais moteris sutiko pasidalinti šio įvykio detalėmis.
„Tik ilgos šviesos ir mano klyksmas“
Sandra prisimena siaubingą naktį su itin stipriais išgyvenimais: „Prisimenu tik labai ilgas šviesas ir mano klyksmą. Viskas. Paskui tamsa, daugiau nieko. Sekundžių reikalas... Buvo visiškai tuščia, nesupranti, kas vyksta.
Po tokio įvykio suvoki, kad per sekundę gali netekti visko. Tas stiprus papurtymas, kai žinai, kad turi viską ir staiga žmogaus nebėra. Aišku, mano atvejis stebuklingas, nes aš esu gyva.“
Sandra ir jos vyras, važiuodami motociklu, jau buvo netoli namų, kai staiga iš priešingos pusės į juos įvažiavo automobilis. Viskas įvyko akimirksniu:
„Mes tiesiog važiavome namo, jau buvome gal vos kilometras nuo namų. Staiga moteris, norėdama trumpinti kelią, nusileido nuo viaduko tiesiai į mus. Tai buvo tik vienpusis eismas, o ji, kadangi buvo labai tamsu, važiavo tiesiai į priešpriešą. Buvo naktis, paryčiai. Į mus įvažiavo tiesiai... Buvo toks didelis smūgis, kad tikrai įvyko stebuklas, kaip mes išlikom gyvi.“
Kova už išgyvenimą
Per avariją Sandra patyrė daugybinius sunkius sužalojimus, kurie paliko gilias fizines ir emocines žaizdas. Jai buvo sutrupėjęs šlaunikaulis, persisukęs ir lūžęs dubenkaulis, šonkauliai, ranka, pirštai.
Visas kūnas buvo sumuštas, juodas nuo mėlynių. Negana to, plyšo lytiniai organai ir buvo pasakyta, kad Sandra nebegalės turėti vaikų.
Sandros būklė buvo kritinė. Jos kūnas buvo stipriai pažeistas ir kiekvienas smūgis buvo mirtinai pavojingas:
„Man vienintelis klausimas buvo, ar galėsiu vaikščioti, ar man amputuos koją. Aišku, man išsaugojo koją. Viską sulipdė, sutvarkė, įdėjo metalinius strypus. Po kelių mėnesių vėl galėjau stotis, tačiau reabilitacija buvo labai ilga ir skausminga.“
Pradžioje Sandra buvo neįgaliojo vežimėlyje, o vėliau du metus vaikščiojo su ramentais. Po trijų mėnesių jau galėjo atsistoti, bet vaikščiojo tik po trejų metų.
Reabilitacija buvo ilga ir sunki ir nors prognozės buvo nekokios, ji sugebėjo atsistatyti. Nepaisant visko, Sandra dabar jaučiasi dėkinga už tai, ką turi: „Aišku, nelakstau, bet sveikas kojas turiu. Randai likę, bet jie man nebegadina gyvenimo. Priimu savo kūną tokį, koks jis yra, nes žinau, kad galėjau ir viso to neturėti.“
Trijų dienų kova tarp gyvenimo ir mirties
Avarijos metu Sandra neteko sąmonės, o trys dienos po avarijos buvo lemiamos. Komos nebuvo, bet ji buvo praradusi sąmonę. Po trijų dienų prabudo, bet tas tris dienas buvo prijungta prie aparatų. Tuomet buvo sprendžiama, ar ji išgyvens, ar ne. Tos trys dienos buvo jos išgyvenimo dienos.
Moteris atsimena, kad tomis dienomis pamatydavo draugus, kurie ateidavo atsisveikinti, tačiau sąmoningai nesuvokė, kas vyksta.
„Kai atsimerkdavau, matydavau žmones, draugus, kurie ateidavo atsisveikinti. Galvojau, kodėl jie verkia, kas jiems yra. Bet tada mane vėl atjungdavo vaistai. Kai kūnas reaguodavo į skausmą, man automatiškai suleisdavo morfijų, ir aš vėl atsijungdavau“, – dalinasi pašnekovė.
Kai Sandra galiausiai prabudo, ją lydėjo didelis sumišimas. Atėjo gydytojai ir psichologas. Psichologas jos paklausė: „Ar žinai, kas tau įvyko?“ O moteris prisiminė tik ilgas šviesas ir sakė: „Man atrodo, kažkas į mus įvažiavo.“
Bet nieko daugiau nežinojo – nei kokias traumas patyrė, nei kas jai lūžo. Psichologė po truputį padėjo jai suvokti, kas įvyko, tačiau dėl nuolat skiriamų stiprių vaistų Sandra ilgai negalėjo pilnai suprasti situacijos.
Vyras išgyveno lengviau
Sandros vyras taip pat buvo stipriai sužeistas, tačiau jo sužalojimai buvo lengvesni, palyginti su Sandros:
„Mano vyrui buvo lūžęs šlaunikaulis, dubenkaulis, skilęs šonkaulis. Tačiau jis buvo labai tvirtas, stiprus vyras, todėl atsistatė daug greičiau nei aš.“
Abu kartu ligoninėje palaikė vienas kitą, kas padėjo greičiau atsigauti: „Gulėjome vienoje palatoje ir tas palaikymas buvo labai svarbus. Mes viską išgyvenome kartu ir tai buvo labai stipri emocinė parama.“
Sandra po šios tragiškos patirties radikaliai pakeitė savo požiūrį į gyvenimą. Anksčiau ji aktyviai priklausė motociklininkų klubui ir gyveno aktyvų, rizikingą gyvenimo būdą, tačiau dabar tai jai nebepriimtina.
„Dabar nenoriu važinėti motociklais. Viskas jau atvažinėta, išbandyta. Grįžusi į Lietuvą dar priklausiau moto klubui, būdavau tarp baikerių, bet dabar to nebereikia. Dabar noriu sėslesnio gyvenimo. Su mašinyte, ramiai, patogiai“, – šypteli pašnekovė.
Ši tragiška avarija ne tik pakeitė Sandros kasdienį gyvenimą, bet ir suteikė jai naują požiūrį į laiką ir jo vertę. Jai tada buvo 23 metai, dabar 43 metai. Kaip sako pati Sandra, ši patirtis „suvalgė“ jos jaunystę, bet ir suteikė naują perspektyvą.
„Dabar vertinu kiekvieną dieną, nesižvalgau į tolimą ateitį, nes supratau, kad rytojus gali ir neateiti. Kai patiri tokį įvykį, sunku nesuvokti, kad gyvenimas gali baigtis bet kurią akimirką“, – pokalbį užbaigia Sandra.
