Nors pirmieji simptomai neatrodė grėsmingi, vėliau jie tapo aiškiu signalu, kad mažylės organizmas kovoja su rimta autoimunine liga.
Ligos pradžia – nuo viruso iki netikėtos diagnozės
Lina pasakoja, kad dukros Auroros liga prasidėjo nuo stiprių infekcijų, kurios, kaip įtariama, ir išprovokavo diabetą.
„Mūsų atveju, ji vasario viduryje susirgo koronavirusu. <...> Antivakserė nesu, bet darau prielaidą, kad lyg tyčia, buvome prieš tai pas endokrinologą, darėme tyrimus dėl diabeto, bet tyrimai buvo idealūs, diagnozę atmetė“, – sako ji.
Pasak Linos, dėl didesnio dukrytės svorio ir ūgio gydytojai ramino, kad tai nėra pavojinga – vaikas pradės judėti ir priaugtą svorį greitai išvaikščios.
Vis dėlto, pasikeitus šeimos gydytojai, ši pasiūlė kreiptis pas endokrinologą ir atlikti tyrimus.
„Nuvykome, viskas kuo puikiausiai, diabeto diagnozę atmetė. Akmuo nuo širdies nusirideno. Kitą dieną atsigulėme į ligoninę su noro virusu ir koronavirusu, grįžome iš po ligoninės, pagyvenome ir kovo antrą savaitę Aurora pasidarė vangesnė“, – atskleidžia moteris.
Lina prisimena, kad iš pradžių manė, jog tai gali būti koronaviruso pasekmės – dukra patyrė nuotaikų kaitą, tačiau vėliau paaiškėjo, kad taip po truputį pasireiškė 1 tipo cukrinis diabetas.
Pirmieji cukrinio diabeto požymiai
Linos teigimu, pirmieji dukros ligos požymiai buvo itin subtilūs, tačiau dabar ji aiškiai mato, kad tai buvo rimti simptomai.
Mergaitė pradėjo kvėpuoti giliai – tarsi iš pilvo, o prieš miegą smarkiai prakaituodavo. Vis dėlto, tuo metu šeima tyrimų neatliko.
„Velniškai padidėjo apetitas. Ji valgydavo viską, ką duodavau. Taip pat ji ėmė gerti daug vandens, o faktas, kai geri vandenį, daug šlapiniesi, tuo metu galvojau: „Valio, ėmė gerti daugiau vandens“, – aiškina Auroros mama.
Anot jos, mergaitė valgė daug, gėrė daug vandens, tačiau tėvai nesuprato, kodėl staiga pradėjo kristi svoris, todėl tai neramino šeimą.
„Pasirodo, svorio kritimas, didelis troškulys, šlapinimasis yra tie simptomai pagrindiniai, apie kuriuos kalbėjo kitos mamos“, – pabrėžia ji.
Dar vienas požymis, kuris pasireiškė jos dukrai, buvo ryškiai raudoni žandai. Vis tik, vieną dieną, po pietų miego, Aurora atsikėlė visa karšta:
„Pamatavome temperatūrą, ji jos turėjo 38,5, tuomet sudavėme vaistų, ji juos išvėmė ir pasidarė šalta, purpurinė krūtinė, akys tik į viršų, ji vos ne pradėjo praradinėti sąmonę.“
Tėvai iškart nuvežė dukrą į priimamąjį. Ten buvo paimtas kraujas ir atlikti tyrimai.
„Už gero pusvalandžio ateina rezidentas ir sako: „Aurorai cukrinis diabetas, ketoacidozė, guldome į reanimaciją.“ Aš tuo metu nesupratau, nes mums visa tai atmetė, o dabar pasakė tokią diagnozę“, – priduria ji.
Dukra buvo skubiai paguldyta į reanimaciją, į intensyvios terapijos skyrių. Pirmas kelias dienas praleido palatoje, kurioje šeima iškart gavo insulino pompą ir buvo supažindinta, kaip ją naudoti.
„Aš iš to beveik nieko neatsimenu, tik vyras, nes jis šaltesnių nervų, nes aš tiesiog verkiau ir vaiką raminau“, – prisimena pašnekovė.
Anot jos, daugelis tėvų kasdien susiduria su įvairiais požymiais, kurie gali atrodyti nereikšmingi. Tačiau ji ragina neignoruoti nuojautos: jei kas nors kelia įtarimų – geriau nueiti ir pasidaryti tyrimą dėl cukrinio diabeto.
Išbandymų metas po diagnozės
Lina atskleidžia, kad po dukros cukrinio diabeto diagnozės gyvenimas pasikeitė iš esmės – sekė daug nežinios ir baimės. Išėję iš ligoninės, šeima iš karto nusprendė važiuoti į Kauno klinikas, nes iš „Diabeto IQ“ bendruomenės sulaukė patarimo kreiptis į endokrinologijos kliniką.
Pasak moters, būtent ši bendruomenė sunkiu metu labai padėjo – atsakė į visus klausimus ir suteikė emocinę paramą.
„Tačiau mano dukra pasigavo plaučių uždegimą. Kol išsigydėme jį, pas ją atsirado adenovirusas, tada vėl grįžome į ligoninę, o po pusantros savaitės vėl grįžome į ligoninę, nes buvo adenoviruso atmaina“, – sunkų laikotarpį prisimena moteris.
Dukrai galiausiai pavyko pasveikti, tačiau Lina neslėpė nuolatinės baimės, kad Aurora gali užsikrėsti dar kažkuo nuo kitų vaikų. Todėl visas dėmesys buvo sutelktas į jos sveikatos saugojimą.
„Nuvykome į Kauno klinikas, gulėjome ten, ne per seniausiai grįžome. Džiaugiuosi, nes dirba geranoriški gydytojai ir ten mums suteikė nuolatinę priežiūrą, pagalbą ir atsakė į visus iškilusius klausimus“, – pabrėžia moteris.
Šiandien Lina sako, kad dukra jaučiasi gerai, nors kasdienybė nėra lengva. Mergaitė dažnai badoma, bet drąsiai leidžia keisti kateterį į sėdmenis, duoda pirštuką cukraus matavimui.
Pasak mamos, jaučiamos nuotaikų kaitos, taip pat tenka griežtai laikytis režimo – valgyti negalima bet kada, tik ne dažniau nei kas dvi valandas, o užkandžiai turi būti tokie, kad nekeltų cukraus lygio.
Siunčia patarimą
Paklausta, ką norėtų pasakyti tėvams, kuriems teko išgirsti tokią pačią diagnozę, Lina dalijasi svarbia žinute – visų pirma, nereikia kaltinti savęs.
„Nesistengti visko suvaldyti šimtu procentų, nes tai yra liga, kurios tu nesuvaldysi, tik gali padėti, bet suvaldyti visiškai tikrai ne“, – sako ji.
Moteris pabrėžia, kad būtina turėti aiškų veiksmų planą, ką daryti hipoglikemijos atveju, ir tuo planu pasidalinti su artimiausiais žmonėmis.
Pasak jos, tai svarbu ne tik vaiko saugumui, bet ir tam, kad ateityje tėvai galėtų skirti laiko ir sau.
„Neleisti, kad cukrinis diabetas užimtų visą gyvenimą. Jis yra tik gyvenimo dalis, o ne visas gyvenimas“, – pokalbį užbaigia pašnekovė.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
