Naktimis dar pasitaiko šalčių, bet pasirodžiusi saulė ir įdienojus sušylantis oras primena, kad jau pavasaris. Prabėgusi gana šilta žiema paliko daug galvosūkių sodininkams ir daržininkams. Dėl šilto ir palankaus klimato pagausėjo kenkėjų, visai nebijančių ekologinių kovos būdų, todėl nemažai daržininkų ir sodininkų šiltnamius ruošiasi dezinfekuoti cheminėmis priemonėmis.
Deja, naudodami cheminius preparatus sunaikiname ne tik ligų sukėlėjus, kenkėjus ir grybus, bet ir geruosius mikroorganizmus.
Sveiki augalai
Šiltnamyje gyvena gausybė augalus saugančių vabalų, vorų, erkių, kurių po purškimo cheminiais preparatais nelieka. Gerieji padarėliai ir mikroorganizmai yra labai jautrūs chemijai. Todėl prieš imantis iš peties naikinti kenkėjus, vertėtų įvertinti žalą bei pamąstyti, kaip tai padaryti, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika.
Ligos augalus šiltnamyje puola mažiau, jei jiems netrūksta mitybinių medžiagų. Makroelementų (azoto, kalcio, magnio, sieros) augalams reikia nemažai, mikroelementų (geležies, vario, cinko, boro ir kt.) – visai nedaug. Pagrindinis šių mitybinių medžiagų šaltinis – dirva ir organinės medžiagos.
Dirvoje gyvenantys mikroorganizmai skaido organines medžiagas į mineralines, tinkamas augalams pasisavinti, kurios kartu su apirusiomis organinėmis medžiagomis sudaro humusą. Būtent humuso sluoksnis dirvoje pats vertingiausias.
Jis ne tik aprūpina augalus mitybinėmis medžiagomis, bet ir atlieka daugelį funkcijų: palaiko gerą terpę naudingiems dirvos mikroorganizmams, stabilizuoja dirvožemio drėgmę, šilumą, padeda deguoniui patekti į dirvą, sumažina žalingų medžiagų (sunkiųjų metalų ir kt.) judrumą joje, neleidžia išplauti mineralinių medžiagų. Tad kiekvienas daržininkas turėtų pasirūpinti humusingu dirvožemiu, kuriame augalai auga sparčiau, jų derlius būna geresnės kokybės.
Labai svarbu, kad rudenį šiltnamis būtų teisingai paruoštas žiemai – nuėmus derlių šiltnamį būtina sutvarkyti, paruošti kitam sezonui. Vienas svarbiausių darbų – surinkti kenkėjų ar ligų pažeistas augalų liekanas ir jas sudeginti arba supylus į atliekų duobę užžerti kalkėmis. Tačiau rudenį tikrai ne kiekvieną šiltnamį būtina dezinfekuoti: jei augalai tais metais nesirgo, jei jų nepuolė jokie kenkėjai, to daryti nėra reikalo.
Žemės nukasimas
Įtariant, kad šiltnamio žemė gali būti užkrėsta, patariama nukasti 7–10 cm jos sluoksnio. Toje vietoje paskleisti naujos. Nukastą žemę kur nors sklypo pakraštyje sudėti į 1–1,5 m aukščio ir pločio (ne mažesnę) komposto krūvą (susluoksniuoti su šviežiu mėšlu ar kita organine medžiaga).
Jei žemė rūgšti, ją reikėtų apiberti kalkėmis, dolomito miltais ar augalų liekanų pelenais. Kad ją būtų galima grąžinti į šiltnamį, taip žemė turi pastovėti 2–3 metus. Tiesa, kartkartėmis komposto krūvą reiktų perkasti, išrinkti piktžoles – neleisti joms subrandinti sėklų.
Nepamirškite sideratų
Sideratai – augalai, kurie toje pačioje vietoje užkasami į dirvą. Dažniausiai jie sėjami kaip trąšos. Tačiau jie turi ir vadinamųjų fitoncidinių savybių (fitoncidai – nuodingosios augalų medžiagos, saugančios juos nuo parazitų, kenkėjų, žolėdžių gyvūnų ir kt. augalų konkurencijos). Taigi, užkasus sideratus žemė ne tik patręšiama, bet ir apsaugoma nuo ligų, kenkėjų.
Sideratai sėjami, kai šiltnamyje nebelieka daržovių. Vėlai rudenį nupjaunami, šiek tiek pasmulkinami ir negiliai įterpiami į dirvą. Sideratų pasirinkimas gana didelis. Facelijas, pašarines pupas, lubinus, grikius, aliejinius ridikus, seradėles, saulėgrąžas, vikius patartina sėti priesmėlyje ar smėlyje. Jei žemė molinga ar priemolinga – rinktis saulėgrąžas, baltuosius dobilus, barkūnus.
Žemę gerai dezinfekuoja žieminiai ir vasariniai rapsai, baltosios garstyčios. Jos, pasėtos iki rugpjūčio 10 dienos, antroje rugsėjo pusėje pradeda žydėti. Žaliąją garstyčių masę į žemę įterpti reikėtų žydint šiems augalams.
Sunkesnėse priemolio dirvose žalioji masė lėčiau mineralizuojasi, todėl ją vertėtų anksčiau užarti. Lengvose priesmėlio dirvose – atvirkščiai. Žalioji garstyčių masė ne tik palankiai veikia dirvos mitybos režimą, bet ir apsaugo augalus nuo pašaknio ligų.
Chlorkalkės
Ant šiltnamio dirvos pabarsčius sausų chlorkalkių ir užžėrus grėbliu, iš žemės išnaikinami beveik visų ligų sukėlėjai. Šiuo atveju imama 100–200 g/m2 chlorkalkių. Jas reikia barstyti ankstyvą rudenį, kol oro temperatūra dar nėra žemesnė kaip 15 laipsnių šilumos. Išbarstytos vėsesniu metu, chlorkalkės nespės suirti ir išgaruoti, tą jos padarys pavasarį ir taip augalams pakenks.
Rudenį dezinfekuojama ne tik šiltnamio žemė, bet ir medinės jo konstrukcijos (tarpeliuose lieka ligų sukėlėjų, kenkėjų, dumblių). Konstrukcijas šepečiu ar teptuku galima ištepti chlorokalkių mišiniu (jį įterpti kuo giliau). Medieną ne tik tepti, bet ir purkšti nusistovėjusiu chlorkalkių tirpalu. Kita vertus, chlorkalkės – gana „agresyvi“ medžiaga, todėl naudojama vis rečiau.
Šiltnamį užtenka išplauti su pamuilėmis ar skiestu indų plovikliu. Tai šlapioji dezinfekcija ir dezinsekcija. Jos metu paviršiai apdorojami skiedinio tirpalu (dulksna, aerozoliu). Paviršiams apdoroti naudojamos medžiagų, parenkamų atsižvelgiant į konstrukcinius ypatumus ir norimą pasiekti rezultatą, kombinacijos.
Šiltnamio plovimas
Jei naudosite tą pačią šiltnamių plėvelę, ją nuimkite, nuplaukite žaliuoju kalio muilu ir rinkinio „Burgundija“ tirpalu, išdžiovinkite, suvyniokite į ritinį ir per žiemą laikykite šiltoje patalpoje.
Stiklinio ar polikarbonatinio šiltnamio dangą ir konstrukcijas purkškite pesticidų mišiniu („Previcur Energy“ ir „Mavrik“), mineralinių medžiagų mišiniais (žaliuoju kalio muilu ir (arba) rinkinio „Bordo“, „Gardex“, „Burgundija“ tirpalu, „Copfort“, „Flama“, vario sulfatu, geležies sulfatu), ekologinių ekstraktų mišiniais („NeemAzal“ ir „Funres“, „Oleorgan“ ir „Canelys“, „Deffort“ ir „Mimox“, „Matrinal B“ ir „Altosan“, „Konflic“ ir „Mimoten“). Ekspozicijos laikui pailginti naudokite žaliąjį kalio muilą ar paviršiaus aktyviąsias medžiagas.
Be dangų ir konstrukcijų, tais pačiais tirpalais dezinfekuojami vazonėliai, daigyklos, peiliai, transporto įranga: dėžės, padėklai.
Vario sulfato tirpalas
Jei augalai sirgo bakteriozėmis, šaknų puviniu, vytuliu ar kitomis ligomis, atėjus pavasariui žemės paviršių galima nupurkšti 0,3 proc. vario sulfato tirpalu.
Reikia nepamiršti, kad chlorkalkės ir vario sulfatas dirvoje „užmuša“ viską – ne tik tai, kas bloga, bet ir tai, kas naudinga. Tačiau kartais tenka rinktis mažesnę blogybę iš dviejų – jei žemė užkrėsta, geriau dezinfekuoti.
Keli patarimai
Nuo ligų ir kenkėjų šiltnamio augalus saugo serenčiai, medetkos, bazilikai ir kt. Sodinkite juos tarp lysvių.
Ligų ir kenkėjų prevencijai galima naudoti iš pelynų paruoštą tirpalą.
Sodinti reikėtų ligoms atsparias veisles. Paprastai tokios būna hibridinių augalų veislės.
Kai kas šiltnamius dezinfekuoja degindami sierą. Dūmadėžės gali sugadinti dažytus paviršius ir sukelti metalinių daiktų koroziją (ypač drėgnose patalpose), todėl prieš apdorojant patartina juos patepti aliejumi, nulakuoti, apvynioti laikraščiais arba padengti rūgščių poveikiui atsparia danga.
Sieros dūmadėžių naudojimas
Naudojimo norma apskaičiuojama taip: 30 g/m3 patalpų tūrio. Patalpų tūris apskaičiuojamas sudauginus patalpų ilgio, pločio ir aukščio reikšmes metrais.
Naudodami dūmadėžes sandariai uždarykite šiltnamio duris, vėdinimo langus, ventiliacijos ir kitas angas. Šiltnamio viduryje kiekvienai dūmadėžei padėkite ne mažesnį kaip 30 × 30 cm nedegų padėklą ir išdėliokite jas tolygiai pagal šiltnamio kubatūrą. Pradėkite degti nuo tolimiausios dūmadėžės. Įsitikinę, kad visos rusena, išeikite iš šiltnamio ir sandariai uždarykite duris. Po 36 val. atidarykite šiltnamio duris bei orlaides ir palikite vėdintis ne trumpiau kaip 48 val. Jei po 48 val. vėdinimo dar užuosite sieros dioksido kvapą, vėdinkite tol, kol kvapas išnyks. Jeigu naudojote popierių, jį nuvyniokite ir sudeginkite.
Norint gerai įkurti sierą, galima naudoti nedidelį kiekį degiojo skysčio, bet jokiu būdu neleiskite įsiliepsnoti atvirai liepsnai – turi tik rusenti ir dūmyti.
Autorius: Norvydas Valatka
