Į visus šiuos klausimus buvo atsakyta Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Farmacijos fakultete organizuotoje paskaitoje apie organų donorystę, į kurią susirinko medicinos mokslų studentai ir kiti, besidomintys šia tema. Paskaitą skaitė ir į susirinkusiųjų klausimus atsakė Nacionalinio transplantacijos biuro (NTB) Komunikacijos skyriaus vadovė Rasa Pekarskienė.
Renginyje dalyvavusi mediciną studijuojanti Agnė sakė, kad paskaita buvo ne tik įdomi ir kupina naudingos informacijos, bet ir priverčianti susimastyti. „Esu nemažai girdėjusi apie organų donorystę, bet vis iškildavo tam tikrų klausimų, dėl kurių nesiryžau išsiimti donoro kortelės. Po šios paskaitos jaučiuosi visiškai rami, todėl tuojau pat užpildysiu savo sutikimą.“
Kas gali būti organų donoru?
Pasak R. Pekarskienės, amžius – ne kliūtis tapti organų donoru. NTB duomenimis, vyriausias pasaulyje donoras buvo 83 metų, o jauniausias – vos 6 dienų kūdikis. Kas po mirties gali tapti donoru, lemia medicininiai kriterijai.
„Pirma, organų donoru gali tapti žmogus, kuriam nustatyta smegenų mirtis. Tik ją konstatavus žmogus laikomas mirusiu, – teigia NTB atstovė. – Vis dėlto žmonės smegenų mirtį dažnai painioja su koma, iš kurios žmogus gali pabusti. Taip pat negali būti medicininių kontraindikacijų, trukdančių donorystei. Ir galiausiai – labai svarbi paties asmens iki mirties išreikšta valia tapti organų donoru ir artimųjų sutikimas paaukoti mirusiojo organus.“
Statistika nedžiugina
Nors metai dar tik įsibėgėja, šiemet Lietuvoje jau atlikta 21 organų ir audinių transplantacija: persodintos 6 ragenos, 1 kepenys, 1 širdis ir 10 inkstų (vienas iš jų – gyvo donoro). Praėjusiais metais iš viso atliktos 158 transplantacijos.
Organų transplantacijos kasmet laukia 400 Lietuvos gyventojų. Paaukoti donorų organai ir audiniai išgelbėja dalies iš jų gyvybes, pagerina sergančiųjų gyvenimo kokybę. Deja, kasmet Lietuvoje nesulaukę organų miršta apie 15–20 žmonių.
Pasak R. Pekarskienės, šiuo metu dėl vienokių ar kitokių priežasčių tam tikro organo transplantacijos laukia 377 recipientai, 16 iš jų yra vaikai. Priežastys, dėl kurių pacientams prireikia organo transplantacijos, yra įvairios: gripo komplikacijos, lėtinės ligos, šalutinis vaistų poveikis ir kt.
Mitai vis dar egzistuoja
Nors visuomenės sąmoningumas ir suvokimas apie organų donorystę didėja, vis dar gajūs mitai, kurie neleidžia apsispręsti po mirties paaukoti savo organus.
NTB atstovė pasakoja, kad vis dar yra manančių – jei gydytojai žinos, jog pacientas nori būti donoru, nebesistengs išsaugoti jo gyvybės. Taip pat manoma – jei asmuo turės donoro kortelę, jam gali grėsti pavojus arba po mirties gali būti sudarkytas jo kūnas. Paplitusi ir nuomonė, kad miręs žmogus gali būti per senas tapti donoru, netgi tikima, kad asmuo po nustatytos smegenų mirties gali atsigauti arba kad Bažnyčia nepritaria organų donorystei.
Pasak R. Pekarskienės, visi šie sklandantys mitai yra klaidinantys, todėl labai svarbu gauti teisingą informaciją, kuri padėtų apsispręsti po mirties tapti donoru. Šiuo metu sutikimą tapti donorais pasirašę ir donoro korteles turi 28 745 Lietuvos gyventojai.
„Kad ir kaip asmuo apsispręstų, mes gerbiame jo ir jo artimųjų nuomonę, tačiau labai prašome pasikalbėti su artimaisiais apie savo sprendimą. Žinoma, tokiam rimtam pokalbiui reikia motyvo – galbūt pamatyta laida, išgirsta paskaita ar perskaitytas straipsnis bus priežastis, kuri paskatins apie tai pasikalbėti, išsakyti savo poziciją, savo norą ir padės nesukelti keblumų artimiesiems po asmens mirties“, – kalbėjo R. Pekarskienė.
Informacijos vis dar trūksta
Į paskaitą susirinkę medicinos mokslų studentai NTB atstovei aktyviai uždavė netikėčiausių klausimų – teiravosi apie organų ir pačių donorų gabenimo galimybes, tarptautinius organų mainus, užsienio šalių patirtį, organų pirkimą ir pardavimą.
Susirinkusieji po paskaitos galėjo pabendrauti ir su žmonėmis, kurie po organų transplantacijos gyvena visavertį gyvenimą. Medicinos mokslų studentas Rokas pasibaigus renginiui sakė, kad organų donorystė jam atrodo itin svarbi tema, todėl būtina šviesti visuomenę, suteikti žmonėms kuo daugiau informacijos. Jo manymu, sklandantys mitai apie organų pirkimą ir kiti prasimanymai labai menkina šios idėjos svarbą.
„Esu ne kartą skaitęs, kad tokiose šalyse kaip Iranas organus galima „nusipirkti“ – tokia informacija net blaiviai mąstančiam žmogui sukelia priešiškumą organų donorystei. Todėl tokios paskaitos yra puikus būdas paneigti mitus ir suteikti šia tema patikimos informacijos“, – sako Rokas.
Straipsnio autorė: Ieva Meškauskaitė
Taip, yra daug pritaikytų rinkimų apylinkių, neįgaliesiems užtikrinta teisė balsuoti namuose.
Ne, dauguma neįgaliųjų neturi galimybės balsuoti savarankiškai.
Nežinau, man tai neaktualu.
