Paskutinę akimirką į olimpinį traukinį įšokusi D. Gudzinevičiūtė Sidnėjuje vos vienu tašku aplenkė prancūzę Delphine Racinet ir užfiksavo olimpinį rekordą, kuris pagerintas tik prabėgus 8 metams.
Dabar D. Gudzinevičiūtė dirba trečiąją Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentės kadenciją, 2018 metais įvertinta Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) apdovanojimu „Moteris ir sportas“, tais pačiais metais tapo pirmąja Lietuvos istorijoje TOK komiteto nare.
Jaudulys kojos nepakišo
Mintys, kad gali laimėti, sukosi galvoje, tačiau tai nebuvo pagrindinis dalykas, į kurį koncentravosi – per didelis susikoncentravimas į pasiekimus galėjo pakišti koją tikslumui.
„Kaip ir kiekvienas sportininkas, tikiesi pasiekti aukščiausią rezultatą, bet jeigu planuoji vienose ar kitose varžybose kažką pasiekti, tai yra šiokia tokia grėsmė. Dalis sportininkų turi tokius tikslus, bet – iš tikrųjų – mano sporto šakoje apie tai galvoti nederėtų. Turi galvoti, kaip padaryti kiekvieną šūvį teisingai“, – kalbėjo D. Gudzinevičiūtė.
Sportininkė neslepia, kad jaudulys buvo didelis – dabar su juoku prisimena, kad iš to jaudulio net taikinys pasirodė kitoks, nei buvo iš tiesų.
„Mes nesidairom, mūsų užduotis yra ne nugalėti varžovą, o nugalėti save ir kiekvieną taikinį. Kai reikėjo šauti paskutinį šūvį, supratau, kad arba auksas, arba reikės papildomų šaudymų. Jaudulys buvo didelis, bet mums kažkaip pavyko. Tiesą sakant, mes nežinom, į kurią pusę lėks taikinys, ir man, matyt, nuo to jaudulio, kažkodėl atrodė, kad ne toks taikinys buvo, negu kai po to pamačiau filmuotoje medžiagoje“, – lemtingus momentus prisimena D. Gudzinevičiūtė.
Prireikė laiko, kol sportininkė suprato, kas įvyko – emocijos viduje kunkuliavo, tačiau visko vyko tiek daug, jog mintis, kad tapo olimpine čempione, susigulėjo tik po kiek laiko.
„Sunkiai nupasakojami tie jausmai. Tie, kurie matė filmuotą medžiagą, sakė, kad visą laiką šypsojausi – aš nelabai ir prisimenu, tiesą sakant, nes tų jausmų buvo tiek daug, viskas vyko paskubomis: kažkas sveikina, tada į dopingą, į konferencijas, tada į apdovanojimus ir tik kitą rytą atėjo tos darboholinės pagirios, nes visiškai nežinojau, ką dabar daryti“, – su šypsena prisimena olimpinė čempionė.
Sužavėjo vienybė
Moteris neslepia, kad atsiimant medalį suskambęs Lietuvos himnas ir plevėsuojanti vėliava suvirpino širdį – užplūdo įvairios emocijos.
„Kaip ir visiems – kartais sakau, kad mano kartos sportininkai kartais labiau vertina ir trispalvę, ir himną, nes jiems yra tekę ir kitokių himnų girdėti, ir kitokių vėliavų regėti. Pasididžiavimas, džiaugsmas – visgi – tas jausmas visuose yra“, – kalbėjo D. Gudzinevičiūtė.
Iškovotas medalis – didelis įvertinimas, o moteris svarsto, kad, greičiausiai, atsiimdami aukščiausius apdovanojimus sportininkai jaučia daug daugiau nei, pavyzdžiui, aktoriai.
„Aš neįsivaizduoju, ką jaučia aktoriai, gaudami „Oskarą“, bet įtariu, kad jie jaučia mažiau negu sportininkas, laimėjęs olimpinį auksą. Tai yra kažkas tokio, kas nutinka ypatingai retai, vienetams iš kelių tūkstančių.“
Sportininkė prisimena ir sugrįžimą į Lietuvą – į šalį parskrido su kitu olimpiniu čempionu Virgilijumi Alekna, o čia pasitiko ne tik visa šeima, bet ir džiaugsmu trykštantys lietuviai.
„Oro uoste buvo tikrai labai daug pasitinkančių – mano vaikai, šeima. Mes atskridom su Virgilijumi Alekna, tai tikrai buvo didžiulis džiaugsmas, nes Lietuva džiaugiasi kiekvienu medaliu. Matom, kad sportas, kaip niekas kitas, vienija tautą – tada nebesvarbu požiūriai, o svarbus laimėjimas. Ta vienybė ir pasitikimas buvo labai įspūdingas“, – prisimena D. Gudzinevičiūtė.
Iškovotas olimpinis aukso medalis – garbingiausias pasiekimas, tačiau ne vienintelis sportininkės karjeroje. 1988 m. asmeninėje ir komandinėje įskaitoje iškovojo du Europos čempionato aukso medalius, kitąmet komandoje tapo pasaulio čempione. 1992 m. žemyno pirmenybėse pelnė sidabrą ir bronzą. Po pergalės Sidnėjuje – 2002 m. pasaulio čempionate, 2005 ir 2009 m. Europos čempionatuose iškovojo sidabro medalius.
Himno giedojimas – identiteto dalis
Moteris neslepia, jog karjeroje įsimintinų momentų buvo ir daugiau, tačiau iškovotas olimpinis aukso medalis – svajonės išsipildymas.
„Man tai buvo beveik 22 metų darbo rezultatas, daugybės Europos, pasaulio čempionatų, daugybės nesėkmių, kurias reikėjo suvirškinti kaip pamokas. Aišku, tai yra ta viršūnė, svajonės išsipildymas. Pasiekimų yra ir daugiau, bet šitas pakeitė ir mano gyvenimą – kaip ir kiekvienam olimpiniam čempionui.“
Lietuva – maža šalis, tačiau jos sportininkų pasiekimai įspūdingi, o tai kelia pasididžiavimą. Tačiau sportininkė pabrėžia, kad laimėjimas tikrai ne jos vienos – juk prie to prisidėjo visa komanda.
„Yra pasididžiavimas, bet pasiekimas, visų pirma, nėra tik mano, tai visos kartu dirbusios komandos, o ta komanda labai didelė. Kai yra individuali sporto šaka, sakoma: „Va, čia aš su treneriu“, bet – iš tikrųjų – ne. Yra ir medicinos darbuotojai – jų buvo ne vienas, ir masažuotojai, kurių taip pat buvo ne vienas, vadybininkai, pats olimpinis komitetas. Kažkuria prasme, tai visos Lietuvos indėlis, nes tam mums reikalingos lėšos. Tai yra visų, o jeigu visų, visi ir džiaugiasi“, – šypsosi olimpinė čempionė.
Artėjant liepos 6-ajai, kai Lietuviai ne tik šalyje, bet ir visame pasaulyje gieda himną, D. Gudzinevičiūtė neabejoja – tai yra mūsų identiteto dalis.
„Tai yra mūsų identitetas, pareiga. Viskas įeina į tuos kelis simbolius – himną, vėliavą. Mes su kolektyvu visus tuos metus prisijungę taip pat giedojom himną, tik pernai, per pandemiją, išsiskirstėm į individualesnes grupes. Šią iniciatyvą labai palaikom, ir manau, kad tai – dar viena mūsų vienybės išraiška. Sportas, vienybė, patriotizmas – visur galime dėti lygybės ženklus.“
Be abejonės, kaip ir kiekvienais metais – liepos 6-ąją, moteris būtinai sugiedos Lietuvos himną, tačiau kaip šią dieną praleis, dar nežino – vyksta pasiruošimas Tokijo vasaros olimpinėms žaidynėms, darbų daug, todėl gali būti, kad dieną teks praleisti darbe.
Istorinę dieną švęskite su TV3: kviečiame kartu giedoti „Tautišką giesmę“
Naujienų portalas tv3.lt primena, kad jau 12 metų iš eilės TV3 žiniasklaidos grupė gali džiaugtis prisidedanti prie visos šalies ir už jos ribų lietuvius vienijančio reiškinio – per Valstybės dieną, liepos 6-ąją, giedamo himno. Ne išimtis ir šie metai, kai lietuviai „Tautišką giesmę“ bus kviečiami giedoti net iš dviejų vietų, o kartu renginio žiūrovų lauks ir įspūdinga programa.
Kiekvienais metais per šventę 21 valandą vakaro giedamas himnas – tradicija, kuri lietuvius išskiria iš kitų tautų. Esame vieninteliai, kurie tai daro tuo pačiu metu visame pasaulyje.
TV3 pradėta tradicija, kuri siekia 2009-uosius, per šį laiką tapo tautine: liepos 6-ąją himną giedantys žmonės jau turi įprastas šventės vietas ir kompanijas, o „Tautiška giesmė“ su draugais, artimaisiais ar tiesiog bendraminčiais giedama visur – gatvėse, namuose ir net atokiausiuose pasaulio kampeliuose.
Šiais metais himną giedoti lietuviai kviečiami net iš dviejų skirtingų vietų. Svarbiausias renginys, himno giedojimas ir įspūdinga koncertinė programa įvyks Trakų apžvalgos aikštelėje priešais Salos pilį. O tie, kuriems Trakai – ne pakeliui, labai laukiami pasirodyti sostinėje, Vinco Kudirkos aikštėje – tradiciškai čia taip pat nuo 21 val. bus giedamas himnas.
Renginio programoje – sportininkams palaikyti skirta nauja Vido Bareikio daina, SKAMP, Saulius Prūsaitis, pasiilgtų „X faktoriaus“ ir „Didžiojo šou burbulo“ dalyvių pasirodymai bei daugelis kitų visai šaliai žinomų atlikėjų. O įspūdingo renginio vedėjais taps Mindaugas Stasiulis ir Donata Račaitė.
Jautriuose šventiniuose siužetuose – Lietuvai itin nusipelnę žmonės, jų pasakojimai ir pasiekimai. Šiais metais TV3 žiniasklaidos grupė neatsiejama ir nuo Tokijo vasaros olimpinių žaidynių, tad renginio žiūrovai išvys ir jau anksčiau visą šalį garsinusius sportininkus.
Įspūdingas „Tautiškos giesmės giedojimo“ renginys per TV3, TV3 Play ir naujienų portalą tv3.lt – liepos 6-ąją nuo 19.30 val., o himno giedojimas – tradiciškai nuo 21 val.!
