Dabar nuo vėžio mirusios mamos gedinti šeima pasakoja, kad problema buvo daug rimtesnė, rašoma mirror.co.uk.
Moteris kartą nugaros skausmą pajuto 2020 metų spalį, tačiau tuomet tada sakė, kad tai, matyt, tik užspaustas nervas. Britė dviejų vaikų mama simptomą pateisino nebejaunu amžiumi.
Ketvirtos stadijos plaučių vėžys
Vėliau, sausio mėnesį, lankydamasi pas seserį Helen sunkiai susirgo. Medikai iš pradžių jai diagnozavo plaučių emboliją – moteris kosėjo krauju. Tačiau vos po keturių dienų diagnozė buvo pakeista – ketvirtos stadijos plaučių vėžys.
Helen sūnus Alexas sako, kad mamos diagnozė jam buvo kaip smūgis į paširdžius. Alexas pasakoja, kad anksčiau mamai buvo diagnozuotas krūties vėžys, tačiau ji pagijo. Šeima vėl tikėjosi, kad ji pasveiks, nes vėžį jau buvo išsigydžiusi anksčiau, bet tuo metu, kai medikai diagnozavo skrandžio vėžį, liga jau buvo išplitusi net į smegenis.
33 metų amžiaus Alexas sako: „Be nugaros skausmo, kuris vis sunkėjo, jokių kitų simptomų nebuvo. Kartais dabar susimąstau, gal buvo kokių kitų ženklų, bet ir gydytojai jai sakė, kad dėl nugaros skausmo nėra ko jaudintis.
Ji sakydavo, kad yra nebejauna, todėl nėra kuo stebėtis. Bet paaiškėjus diagnozei situacija labai greit suprastėjo. Vėžys buvo išplitęs į smegenis, ir matėsi, kad ji sutrikusi. Jos diagnozė mums buvo kaip smūgis į paširdžius. Su vėžiu visada kabiniesi bet kokios mažiausios vilties, deja, mes neturėjome nieko“.
Mamą parvežė į hospisą
Alexas su sese Jess kasdien iš Liverpulio į Hulą važiuodavo į ligoninę lankyti mamos, bet matydami, kaip jai ten sunku, galiausiai jie nusprendė mamą persivežti į hospisą. Helen mirė vos po poros dienų. Alexas pasakoja, kad kai mama buvo perkelta į hospisą, visa šeima pajuto palengvėjimą.
Jis sako: „Nežinau, kaip jūs įsivaizduojate hospisą, bet man tai vieta, kur vos įėjus apima ramybė. Iškart palengvėjo, ir mes supratome, kad teisingai nusprendėme mamą čia perkelti“.
Alexas ir Jess dabar išsiruošė į žygį pėsčiomis iš Liverpulio į Hulą – taip jie renka aukas hospisui, kur jų mama praleido paskutines savo gyvenimo dienas. Jiedu žygį pradėjo prie mamos namų ir ėjo Transpeninų taku į Hulą, kurį pasiekė pirmadienį, balandžio 11 dieną – tą dieną jų mamai turėjo sueiti 70 metų.
Alexas sako, kad žygis nebuvo lengvas, bet jam su sese tai buvo puiki proga permąstyti mamos gyvenimą ir visus brangiausius prisiminimus.
Jis sako: „Ji viską sakydavo tiesiai šviesiai ir buvo labai protinga. Ji buvo tokia elegantiška ir visiems gera, visuomet stengdavosi, kad kiti būtų laimingi. Ji mėgo mumis rūpintis ir gaminti maistą. Ji buvo tokia gera mama“.
