J. Curtis „verkė visą dieną“, kai išgirdo gerą žinią. Šią situaciją ji prilygino filmui „Stebuklas 34-ojoje gatvėje“, rašo mirror.co.uk.
Paskutinį kartą apie savo sūnų Nicholas ji girdėjo 2010 m., kai jis atsidūrė ligoninėje, autostopu keliaudamas po Prancūziją ir Ispaniją.
Kadangi praėjo tiek daug laiko, ji manė, kad jis mirė, dėl to labai liūdėjo. Gruodžio 19 d. ji sulaukė skambučio, kurio metu išgirdo, kad Nicholas gyvas ir vėl yra ligoninėje, šį kartą Prancūzijos pietuose.
Mama pasakojo: „Negaliu tuo patikėti. Po COVID-19 ir visko, kas įvyko, maniau, kad jis miręs. Aš dėl jo labai sielvartavau.
Kai man paskambino ir pasakė, kad jis gyvas, mane ištiko šokas. Visą dieną verkiau. Tai praskaidrino man Kalėdas, ypač po to, kai birželį mirė mano vyras.
Tai kaip tame filme „Stebuklas 34-ojoje gatvėje“. Tai tarsi stebuklas. Buvau susitaikiusi su tuo, kad jis mirė. Tikrai taip maniau ir manau, kad visi jį pažinoję galvojo tą patį.“
Išvyko keliauti po Europą
Dešimtojo dešimtmečio viduryje Nicholas paliko savo gimtąjį miestą Glazgą ir, netekęs staliaus darbo, išvyko keliauti po Europą.
Savo mamai jis pasakojo, kad keliavo autostopu, o Joyce mano, kad kurį laiką jis gyveno Paryžiaus gatvėse. 2009 m. ji nusprendė pranešti apie jo dingimą be žinios, nes apie sūnų nieko negirdėjo „visą amžinybę“.
Po metų su Joyce susisiekė Didžiosios Britanijos konsulatas Paryžiuje ir pranešė, kad Nicholas paguldytas į ligoninę Prancūzijoje.
Tuomet ji su vyru nuskrido jo aplankyti, tačiau tai buvo paskutinis kartas, kai ji jį matė ar ką nors girdėjo apie jį.
Joyce sakė: „2010 m. gavau laišką, kad Nicholas yra ligoninėje Prancūzijoje. Jis jau kurį laiką buvo dingęs. Jau ankstesniais metais pranešiau apie jo dingimą čia, Glazge, nes negirdėjau apie jį visą amžinybę.
Mes su vyru nuvykome jo aplankyti ir buvo labai gera jį pamatyti. Turėjome parsivežti jį namo, bet dėl kažkokių priežasčių, nežinau, kodėl, jis vėl dingo.
Jie išsiuntė jį namo, man sakė, kad įsodins jį į lėktuvą. Laukiau jo namuose, Glazge. Tuo metu dirbau Pietų bendrojoje ligoninėje. Laukiau jo grįžtančio namo, tačiau jis nepasirodė.
Kai lankiau jį Prancūzijoje, nupirkau jam batų ir panašių dalykų, kad jis turėtų drabužių, su kuriais galėtų keliauti namo. Laukiau darbe. Bet jis taip ir negrįžo namo.
Prisimenu, kad tą dieną lijo lietus. Skambinau į visus oro uostus, nes norėjau sužinoti, ar jis įlipo į lėktuvą, bet niekas jo nematė.
Daugiau niekada nieko apie jį negirdėjome. Tai buvo paskutinė žinia apie jo gyvenimą iki pirmadienio.“
Atsirado po daugiau nei dešimties metų
Joyce sulaukė šokiruojančios žinios, kad jos sūnus gyvas. Su ja susisiekė Didžiosios Britanijos konsulatas ir pranešė, kad jis antrą kartą paguldytas į ligoninę Prancūzijoje.
„Kalbėjau su juo telefonu. Jis atrodė sveikas. Paklausiau jo: „Ar grįši namo, Nikky?“ Jis atsakė: „Taip“. Negaliu įsivaizduoti, ką jam teko išgyventi. Man tiesiog reikia susigrąžinti jį namo“, – pasakojo mama.
Dabar Nicholas planuoja grįžti gyventi į Glazgą, tačiau Joyce nori nuvykti į Prancūziją ir aplankyti sūnų. Ji pasakojo: „Kol kas nededu didelių vilčių, kol nesusigrąžinau jo namo. Tikiuosi, kad iki to laiko su dukra pavyks nuvykti į Prancūziją, kad galėčiau jį pamatyti.“
Užsienio reikalų, sandraugos ir plėtros biuro atstovas spaudai sakė: „Mes remiame Prancūzijoje esantį britą ir teikiame pagalbą jo šeimai. Palaikome ryšius su vietos valdžios institucijomis.“
