Dauguma žmonių be galo rūpestingai prižiūri savo artimųjų kapus – dega žvakutes, išravi piktžoles, sodina gėles. Tačiau atėjus aplankyti kapo, galima savo pasodintų gėlių ir neberasti. Gėlės, ilgam laikui paliktos vienos, sulaukia susidomėjimo iš miško gyventojų. Laukinės stirnos pamėgo gėlių žiedus ir arčiau miesto esančiose kapinėse juos nukramto.
Gamtininkas Selemonas Paltanavičius teigia, jog šis stirnų įprotis atsirado visai nesenai – anksčiau to nebūdavo:
„Kažkur prieš dešimtmetį atsirado šis naujas stirnų įprotis ir nuo tada jos vis užsuka į kapavietes paėsti gėlių žiedų ir kitų augalų. Dažniausiai stirnos užsuka į didelius kapų masyvus – Karveliškių, Karmėlavos kapines. Anksčiau stirnos į savo racioną tikrai nebuvo įtraukusios sodintų gėlių, ko gero, kažkas pasikeitė.“
Vasarą nerimauti dėl kapų augalų saugumo nereikėtų, nes, pasak S. Paltanavičiaus, šiltuoju metų laiku stirnų patelės veda jauniklius ir pasitraukia toliau nuo gyvenviečių. Metų laikas, kada kapus aplanko daugiausia stirnų yra žiema ir pavasario pradžia: nuo lapkričio/gruodžio mėnesio iki balandžio pabaigos.
Maisto miške stirnoms pakanka
Pasakyti, kodėl stirnos eina ieškoti maisto į kapavietes, yra sunku. Maisto savo gyvenvietėse gyvūnams užtenka, tačiau stirnas vis tiek traukia ateiti paskanauti žmonių sodintų gėlių.
„Na miške maisto stirnoms tikrai nepritrūksta, juo labiau, kad žiemos nebuvo labai sunkios. Gyvūnai tiesiog adaptuojasi prie naujų sąlygų, sunkesnę žiemą būna tikrai lengviau surasti maisto kapinėse.“ – teigia S. Paltanavičius.
Reikia neapsigauti – stirnų, kurios eina ieškoti maisto kapinėse nėra labai daug. Gamtininkas pasakoja, kad toks elgesys būdingas tik mažai daliai stirnų:
„Reikėtų turtėti omenyje, kad stirnų Lietuvoje gyvena apie 150 tūkst., o tik šimtas, kitas yra prisitaikę prie tokių sąlygų. Tai nėra visos populiacijos pasikeitusi elgsena, o tik tos dalies, kuri gyvena prie miesto.“
Stirnos bėdų pridaro ir botanikos sodams
Stirnos, kurios prisitaiko prie miesto gyvenimo, gali pridaryti ir daugiau žalos. Įsidrąsinusios jos eina ne tik į kapines, bet ir į žmonių retai lankomas sodybas bei įvairiausius gėlynus. S. Paltanavičius sako, jog patinai, mesdami ragus, gali gan stipriai pakenkti medžiams ir krūmams:
„Stirnos eina ne tik į kapines, bet ir į patį miestą, gėlynus, botanikos sodus. Didieji botanikos sodai - Vilniaus ir Kauno universitetų - turi tikrai nemažą problemą dėl į teritoriją užklystančių stirnų, kurios nukramto gan daug augalų. Taip pat pavasarį patinai pradeda mesti ragus, o tame procese jie gan stipriai šveičia ir daužo ragus į krūmus ir medelius, tad botanikos soduose, sodybose ar kapinėse gali gan stipriai sužaloti dekoratyvinius augalus. Tai yra šios rūšies geologijos savybė.“
Stirnos valgo net nuodingus augalus
Stirnos prie gėlių žiedų jau yra prisitaikę, ir, nors tokie augalai nėra stirnų originaliame racione, S. Paltanavičiaus teigimu, gamtoje gyvūnai tikrai nesirenka kenksmingo maisto. Jie neturi jokio kito patarėjo, kaip tik savo prigimtį, o pagal prigimtį jie ėda tik tai, kas nėra žalinga.
Įdomu ir tai, kad stirnos ėda ir tujas. Iš tiesų, tujos yra nuodingos, bet stirnos jas nukramto ir gyvūnams viskas būna gerai.
Kaip stirnos patenka į kapines ilgai spėlioti nereikia. Dažnai kapinių vartai paliekami atviri, yra tam tikri plyšiai, o ir peršokti metro dvidešimties aukščio tvorą stirnoms nėra problema.
S. Paltanavičius pastebi, kad stirnoms atokiose kapinėse net labai patinka:
„Į labai didelių kapinių teritoriją patekusios stirnos dažniausiai iš jų niekur ir neišeina. Žmonių ten nedaug ir jos gan sėkmingai ir ramiai gyvena.“
Nuo stirnų gėles galima apsaugoti
Nors šie gyvūnai nėra labai dideli kenkėjai, tačiau nuo jų apsisaugoti nori ne vienas. Gamtininkas pasakoja, ką reikia daryti, norint stirnas atbaidyti nuo kapinėse pasodintų gėlių:
„Jeigu kapavietei kenkia stirnos, parduotuvėse yra parduodamos kvapiosios medžiagos jų atbaidymui. Žinoma, šių medžiagų rasti galima ne visur, o būtent medžiotojų parduotuvėse. Ten galima nusipirkti repelentų, kuriuos naudoja miškininkai. Tereikia papurkšti kapų gėles repelentu ir stirnos prie jų neis.“
