Gydantis vaistais, kito žmogaus užkrėtimo tikimybė – labai maža
Tuometinis Akvilės vyras po moters išgirstos diagnozės prisipažino, kad pats šia liga jau sirgo, tačiau buvo pernelyg sukrėstas, kad apie tai pasidalytų su partnere. Pati Akvilė ligos faktą priėmė labai ramiai.
„Žinojau, kad esu su mylimu žmogumi, tad tikėjau, kad kartu susitvarkysime. Po diagnozės pradėjau domėtis apie ŽIV infekciją, skaičiau, kaip žmonės gyvena su šia liga, koks ligos gydymas. Pradėjau lankytis ŽIV ir AIDS paveiktų moterų bei jų artimųjų asociacijoje „Demetra“, kuri mane siuntė į įvairius mokymus apie virusą bei jo sukeltos ligos gydymą. Laukiausi kūdikio, tad per asociaciją sutikau ir daugybę žmonių, kurie galėjo papasakoti apie gimdymą sergant ŽIV liga“, – pranešime spaudai atvirauja moteris.
Daug domėdamasi Akvilė sužinojo apie antiretrovirusinę terapiją – ŽIV slopinančių vaistų vartojimą. Pradėjusi juos vartoti, paskatino gydytis ir ją užkrėtusį vyrą. Visgi po kurio laiko jųdviejų keliai išsiskyrė ir didžiausius sunkumus moteris išgyveno susipažinusi su antruoju.
„Prieš mums pradedant gyventi kartu, buvo labai sunku prisipažinti apie ŽIV ligą, pirmąjį pokalbį šia tema lydėjo ašaros. Vyras mane priėmė. Kartu pragyvenome ketverius metus, bet bene kas antrą mėnesį jis eidavo tikrintis, nors pasakodavau apie užsikrėtimo ŽIV kelius ir užsikrėtimo sumažėjimo riziką gydantis. Galbūt manimi vyras netikėjo, galbūt kažką ne taip iškomunikavau, tačiau kartu lankydavomės „Demetroje“ kalbėdami apie mano būklę“, – savo ligos istoriją pasakoja pacientė.
Vos tik sužinojusi apie savo ligą, Akvilė pradėjo vartoti antiretrovirusinius vaistus. Apie juos išgirdęs tuometinis moters vyras nuolat ją prižiūrėdavo, kad tik ši nepamirštų kasdien išgerti vaistų. Moteris atskleidžia, kad vaistų vartojimas ilgainiui jai tapo tokiu pat įpročiu kaip išsivalyti dantis.
„Prie vaistų rutinos jau buvau pripratusi, man nereikėjo priminimų. Žinojau, kad terapija reikalinga ne tik pačiam sergančiajam, bet ir visuomenei, siekiant išvengti užsikrėtimų, mat tikimybė ŽIV užkrėsti kitą žmogų vartojant antiretrovirusinius vaistus labai maža.
Juos geriant nuosekliai ir reguliariai tikrinantis viruso kiekį kraujyje tyrimai rodo, kad viruso nerasta. Tai nereiškia, kad jis dingo visam laikui – kol gydausi vaistais, tol virusas mano organizme nesidaugina. Anksčiau vartojantieji antiretrovirusinius vaistus turėdavo vartoti dešimtis tablečių per dieną – dabar pakanka vienos kasdien, kad liga būtų valdoma“, – dėsto pašnekovė.
Išgirdus diagnozę, gyvenimas nesibaigia
Diagnozuota ŽIV infekcija gali pasirodyti kaip nuosprendis. Visgi su ja greitai susigyvenusi Akvilė turimą ŽIV infekciją paprasčiausiai linkusi vadinti gyvenimo būdu ir patikina: išgirdus diagnozę, gyvenimas tikrai nesibaigia ir kasdienybės kokybė visiškai nepasikeičia.
„Iš pradžių gali būti sudėtingų momentų su artimaisiais. Išgyvenau tai, kuomet pirmajam vyrui buvo sunku man prisipažinti, tada pačiai kalbėti apie turimą ligą su antruoju vyru, o vėliau – ir su kitais savo aplinkos žmonėmis. Mano anyta iš pirmojo vyro šeimos vos tik kur nors pamačiusi kraują vengdavo prisiliesti bijodama ŽIV infekcijos. Tačiau gimus sveikam vaikeliui požiūris pasikeitė ir ji galiausiai suvokė antiretrovirusinių vaistų vaidmenį mano ŽIV kelionėje.
Tas pirmasis pokalbis ir prisipažinimas artimam žmogui – tarsi lakmuso popierėlis, parodantis, kokie iš tiesų yra jūsų santykiai ir kiek žmogus yra pasiryžęs priimti tave tokį, koks esi“, – apie patirtis pasakoja pašnekovė.
Pacientai atsisako tirtis nematydami prasmės
Nors informacijos apie ŽIV infekciją, ligos eigą, gydymo būdus ir sergančiųjų istorijas internete netrūksta, gydytoja infektologė Daiva Vėlyvytė pastebi, kad liga vis dar perdėtai stigmatizuota, išskiriant ją iš kitų tokio tipo ligų. Visuomenės požiūrį į infekciją geriausiai atskleidžia bene kasdien matoma pacientų reakcija į gydytojų siūlomus profilaktinius ŽIV tyrimus – neretas jų ginasi argumentuodamas, jog rizikos grupei nepriklauso.
„Šiuo metu, vis dažniau skirtingų sričių gydytojų pasiūlo savo pacientams profilaktiškai pasitikrinti dėl ŽIV. Tam tikrais atvejais toks greitas įsivertinimas gydytojui padeda atmesti vieną tikėtiną ligą. Pacientų reakcija tokiais atvejais – įvairi. Dažnas sakosi nepriklausantis jokiai rizikos grupei ir ligos negalintis turėti. Tuomet paprasčiausiai primename, kad tyrimas tik dar kartą gali patvirtinti, kad pacientas šia liga neserga“, – pasakoja D. Vėlyvytė.
Pasak specialistės, itin dažnai apie infekciją sergantieji sužino tik dėl laimingo atsitiktinumo profilaktiškai besitirdami. Profilaktiniai tyrimai atliekami, pavyzdžiui, moterims besilaukdamos kūdikio, kraujo donorams, diagnozė gali „užklupti“ ir sergant sunkesnėmis ligomis. D. Vėlyvytė primena, kad ŽIV infekcija dažniausiai yra besimptomė ir pačiam žmogui pastebima gali būti ūminėje arba toli pažengusioje ligos stadijoje.
„Ligos vystymasis organizme pirmiausia prasideda nuo viruso inkubacinio laikotarpio, kuris gali trukti nuo kelių savaičių iki pusės metų, priklausomai nuo žmogaus būklės. Vėliau liga pereina į ūminės infekcijos stadiją, kuri dažnai kliniškai nepasireiškia, tačiau kartais gali būti atpažįstama iš kelių „veidų“ – dažnais atvejais liga imituoja gripą, tad pacientas susiduria su didele temperatūra, kaulų laužymu. Siautėjant gripo epidemijai pacientas simptomų gali ir nesureikšminti, o prasirgęs lengva forma – net neturėti paskatos pasitikrinti. Kitais atvejais ūminėje stadijoje liga pasireiškia kaip infekcinė mononukleozė arba meningitas ir meningoencefalitas“, – dėsto gydytoja.
Praėjus ūminei stadijai, infekcija pereina į lėtinę, vadinamąjį „tylųjį laikotarpį“, kuriam tęsiantis pacientui nepasireiškia jokie simptomai, bendrai jaučiamasi gerai. Sveikata nesiskundžiantys pacientai įprastai nesilanko pas gydytojus, tad ligos diagnostika tokiu atveju gali užtrukti. Visgi gydytoja D. Vėlyvytė pabrėžia – kuo anksčiau liga nustatoma, tuo geresnės perspektyvos jos gydymui bei paciento geros savijautos ir išgyvenamumo užtikrinimui, taip pat ligos plitimo visuomenėje rizikos sumažinimui.
Aptikti padės namuose atliekamas testas
Galbūt ne visiems žinoma, kad ŽIV savikontrolei skirtų testų galima įsigyti ir vaistinėse. Jie yra praktiškai lygiaverčiai laboratoriniams kraujo tyrimams. Atlikus šį testą, rezultatas gaunamas per kelias minutes. BENU vaistininkė Greta Vaitoškaitė pažymi, kad testo tikslumas nurodomas 99,5 proc. ŽIV nustatoma iš kapiliarinio arba veninio kraujo.
„Parduodamame testo rinkinuke yra įdėtas saugus automatinis adata-lancetas, buferiniai tirpalai ir spiritinė servetėlė. Testas atliekamas namų sąlygomis, anksčiausiai praėjus 3–4 savaitėms po galimo užsikrėtimo. Pirmosiomis savaitėmis testas gali būti neigiamas, kadangi „slaptasis“ ligos laikotarpis trunka net iki 4–6 mėnesių. Tuo metu viruso organizme nerandama, tačiau yra galimybė ligą perduoti kitiems asmenims. Dėl šios priežasties, esant įtarimams, testą reikėtų kartoti pirmuosius 4–6 mėnesius“, – paaiškino vaistininkė.
G. Vaitoškaitė akcentavo, kad esant įtarimams, turėjus kontaktų su sergančiaisiais, pajutus simptomus ar gavus teigiamą savikontrolės testo atsakymą, pirmiausia reikėtų kreiptis į šeimos gydytoją, kuris nukreips ten, kur reikalinga.
„Liga gali išsivystyti per dešimtmetį. ŽIV simptomai pasireiškia sumažėjus baltųjų kraujo kūnelių kiekiui, todėl jie pajuntami gerokai vėliau. Pasitiko atvejų, kai užsikrėtę ŽIV, žmonės daugelį metų jaučiasi puikiai ir simptomai jiems gali būti visiškai nejuntami. Tuo tarpu žmogus gali ir pats sirgti, ir užkrėsti kitus, kol dar nejaučia simptomų. Todėl savikontrolė yra svarbi ir jos baimintis nereikėtų. Ypač kai savikontrolės testai prieinami ir vaistinėse“, – įspėjo vaistininkė.
