Šios Velykos – pirmosios Jums esant pirmąja Lietuvos ponia. Dėl karantino nevyko masiniai šventiniai renginiai, kuriuose būtumėte turėjusi dalyvauti. Su kokiomis mintimis sutikote šiųmetes Velykas?
Šv. Velykos – atgimimo šventė. Šis laikotarpis puikiai tinka apmąstymams, visų mūsų dvasiniam ir moraliniam augimui. Akivaizdu, kad turime keisti savo mąstymą ir vartotojišką gyvenimo būdą. Turime sukurti viziją ateičiai, kad tokios pandemijos netaptų kasdienybe. Man šv. Velykos – dvasinių apmąstymų laikas ir sielos prisikėlimo dovana. Manau, kad prasminga paaukoti karitatyvinei krikščioniškajai veiklai.
Balandžio mėnesio reprezentacines lėšas pervedžiau katalikiškoms organizacijoms, atliekančioms šviesius darbus Vilniuje ir visoje Lietuvoje.Ilgus metus nuosekliai besirūpinantiems silpniausiais ir pažeidžiamiausiais reikia mūsų paramos. Matau, jog bendruomenėms, kuriomis pasitikiu labiausiai, kaip nuosekliai dirbančiomis atokiausiuose šalies regionuose ir mažiausiuose kampeliuose, būtent dabar labai trūksta lėšų ir mūsų pagalbos.
Tad raginu paremti parapines struktūras regionuose, paaukoti „Caritui“ ir negalintiems pritraukti dėmesio, bet stipriems tikėjime ir kasdieniniuose darbuose. Juos lengva atpažinti: jie veikia toliau nuo centro ir per savanorių tinklą pluša arčiausiai mažutėlių.
Koronavirusas pakeitė ne tik mūsų kasdienybę, bet ir šventes. Kaip pasikeitė Jūsų gyvenimas ir kasdienė rutina prasidėjus karantinui?
Iš namų dirbu nuotoliniu būdu. Koronavirusas sujaukė visus darbo planus – atšaukiami ne tik einamieji renginiai, bet ir svarbūs ateities planai. Tarptautinių ryšių tarp šalių plėtojimas yra svarbi mūsų darbo dalis ir ji patiria didelių nuostolių.
Birželio mėnesį Lietuvoje turėjo įvykti mano inicijuota tarptautinė konferencija, į kurią buvo kviestos trijų šalių prezidentų sutuoktinės – JAV, Lenkijos ir Vokietijos pirmosios ponios.Uždarius valstybių sienas, šią ir kitas svarbias iniciatyvas teko sustabdyti neribotam laikui ir imtis naujų, aktualių pandemijos akivaizdoje esančiai visuomenei, planų.
Liko tik būtiniausios ir svarbiausios, griežtai planuojamos išvykos, laikantis visų saugumo reikalavimų. Nuo pirmos karantino dienos suvokėme ir visiems aiškinome saviizoliacijos namuose svarbą. Piliečių izoliavimas, siekiant apsaugoti jų sveikatą, buvo pirmaeilė mūsų užduotis. Telefonas ir kompiuteris tapo pagrindiniais darbo įrankiais, laikomės karantino reikalavimų, rodome pavyzdį, ribodami asmeninius kontaktus.
Mielieji, likite namuose, kol baigsis karantinas, nes būtent taip saugote mus visus. Dėkoju visiems, kas laikėtės ir tebesilaikote šių reikalavimų. Patikėkite, Jūsų asmeninis indėlis yra labai svarbus.
Dėka tokių sąmoningų piliečių Vyriausybė gavo laiko dovaną ir galėjo sustyguoti savo veiklą naujų iššūkių akivaizdoje. Tai, kad Lietuvos neištiko Italijos likimas – ligoninių neužplūdo milžiniški srautai ligos pakirstų žmonių – yra ir, tikiu, bus bendras mūsų laimėjimas. Labai didžiuojuosi Lietuvos žmonių išmintimi, susitelkimu ir protingais pasirinkimais.
Kaip ruošiatės šventėms šeimoje?
Ruošiantis šventėms svarbu išvalyti namus ir sielą. Labai džiaugiuosi, jei iki švenčių pavyksta padaryti generalinę tvarką namuose.
Ar prisimenate, kaip švęsdavote Velykas vaikystėje?
Pamenu močiutės pasakojimus iš vaikystės laikų, kaip kaime moterys ne tik savo šeimoms, bet ir kiekviena kūma savo krikštavaikiui ruošdavo margučius. Moterys varžydavosi išmone, kuri išradingiau ir gražiau juos išmargins. Visi kaimo vaikai su pilnais margučių krepšiais rinkdavosi į kiaušinių ridenimo varžybas.
Tad ir vaikystėje šv. Velykas buvo kiaušinių dažymas, velykiniai pusryčiai su šeima, kai sudauždami kiaušinius tikrindavome, kieno tvirčiausias. Kiaušinis-laimėtojas tapdavo neliečiamuoju ir būdavo saugomas iki kitų Velykų. Po šventinių pusryčių visada vykdavo ilgai laukta tradicinė šeimos narių atrakcija-varžybos – kiaušinių ridenimas tėčio sukonstruotu loveliu.
Ar mėgdavote marginti kiaušinius?
Močiutė mane išmokė dažyti kiaušinius pagal savo kaimo tradicijas. Dažymo metodas ne pats sveikiausias, nes kaime buvo naudojami tekstilės, o ne maistiniai dažai, tačiau procesas fantastiškas: ant drėgnos marlės ir kiaušinio pripildavome spalvotų dažų grūdelių, kiaušinį aplipdydavome svogūnų lukštais, augalais, apvyniodavome marle ir virdavome. Niekada nežinodavai, kaip dažai susimaišys ir kokius raštus sukurs. Būdavo pats didžiausias malonumas išvynioti karštą kiaušinį ir pamatyti tobulą margučio kompoziciją. Panašiai kaip gyvenime: laikmetis ir sąlygos tos pačios, o gyvenimo istorijos – pačios įvairiausios.
Papasakokite, kaip Velykas švęsdavote šeimoje su vyru ir dukromis? Kaip prie vaišių ruošimo prisidėdavo Jūsų vyras Gitanas?
Savo dukras išmokiau tai, ko mane mokė Močiutė. Šv. Velykoms visada grįždavome į tėvų namus, kartu su anyta ir dukromis išvakarėse dažydavome kiaušinius, o vyrai juos nublizgindavo su sviestu, išrinkdavo ir pagirdavo gražiausius. Kitą dieną laukdavo šventiniai Velykų pusryčiai ir visi ritualai prie bendro šeimos stalo. Nesistengdavome gaminti kažkokių ypatingų patiekalų, pusryčiai visada būdavo kuklūs ir paprasti. Mūsų šeimoje neprigijo ir Velykų boba, kepdavome tik mėgstamus ir būtent mus džiuginančius pyragus. Po tradicinių pusryčių važiuodavome pas mano sesę Loretą, kur susitikdavome su visais artimaisiais, o vaikai galėdavo ridenti kiaušinius smagioje, triukšmingoje draugijoje. Į žaidimą, dideliam vaikų džiaugsmui, kartais ir nusivylimui, su užsidegimu įsisukdavo ir vyras Gitanas.
Kaip koronaviruso akivaizdoje laikosi jūsų dukros Gedailė ir Ugnė? Ar jos grįžo į Lietuvą?
Dukros yra užsienyje, šalyse, kurioms pandemija kirto stipriai. Bet abi šalys valdo situaciją ir geba suteikti reikiamą pagalbą susirgusiems. Ačiū Dievui, abi yra sveikos, bet nė viena negali grįžti namo. Joms tenka savarankiškai susidoroti su atskirtimi ir izoliacija svetimoje šalyje be artimųjų buvimo šalia ir mūsų pagalbos. Tai nelengvas iššūkis ir joms, ir mums.
Prezidentui, kaip ir kitiems valdžios žmonėms, šiuo sudėtingu metu tenka priimti atsakingus sprendimus, imtis ryžtingų veiksmų. Ar jis tariasi su Jumis kokiais nors klausimais, ar priima Jūsų pasiūlymus?
Mano darbo sritis yra visuomenės sutelkimas. Su bendražygiais peržiūrėjome veiklos prioritetus ir svarstėme, kokie mūsų veiksmai yra būtini ir prasmingiausi pandemijos sąlygomis. Mąstėme, ko galėtume imtis, kad kiekvienas pilietis asmeniškai galėtų padėti bendruomenei ir medikams įveikti krizę. Todėl kilo mintis sukurti Kraujo atsargų duomenų banką. Kiekvienas galime nuveikti labai konkretų darbą – priimti sprendimą padėti medikams ir dovanojant kraujo padidinti visų mūsų saugumą.
Dalis kraujo komponentų yra gyvybingi tik penkias dienas, tad svarbu, kad kiekvienas sveikas Lietuvos pilietis pagalvotų apie kraujo išteklių rezervo sudarymo būtinybę ir pasiryžtų bet kuriuo momentu prisijungti prie jo sudarymo.
Donorų sąrašas padėtų užtikrinti operatyvų kraujo atsargų papildymą, leistų kreiptis į kiekvieną greitai, tikslingai ir organizuotai. Nežinome, ar greitai įveiksime pandemiją, ar išvengsime antrinės bangos, todėl vis dar turime būti pasiruošę veikti ekstremaliomis sąlygomis ateityje.
Labai raginu, jei esate sveikas ir galite duoti kraujo, užsirašyti į kraujo duoti galinčių žmonių sąrašą, kad VšĮ Nacionalinis kraujo centras, atsakingas už šio sąrašo sudarymą bei donorų telkimą, prireikus galėtų į Jus kreiptis: [email protected] arba telefonu nr.: +370 614 35 940.
Nemažai žmonių panikuoja, bijodami užsikrėsti. Kaip malšinate stresą, nerimą?
Baimė yra pati netinkamiausia reakcija. Manau, kad imtis paprastų, sveikatą stiprinančių veiksmų yra daug prasmingiau nei tiesiog bijoti. Jei laikysimės specialistų rekomendacijų, virusas neišplis ir pandemija natūraliai išsikvėps, užges. Jei namuose kuo dažniau valysime paviršius, baldus, grindis, ypač dažniausiai liečiamus įrenginius: telefonus, planšetes, laikrodžius, klaviatūras – pagrindo baimei bus ženkliai mažiau. Pandemijos valdymas glūdi kiekvieno apsisprendime, kaip elgtis naujomis sąlygomis. Nuo visų mūsų priklauso, kaip greitai susiorientuosime, ką daryti, kad mūsų aplinka būtų kiek įmanoma saugesnė. Ją kuriame bendrais veiksmais.
Karantino laikausi sąmoningai ir stengiuosi sumažinti riziką susirgti. Pati imuosi konkrečių, atrodytų paprastų, bet veiksmingų priemonių: maksimaliai riboju kontaktus ir judėjimą, vėdinu patalpas, dažniau ir ilgiau plaunu rankas paprastu muilu, griežtai planuoju kiekvieną išvyką. Jei ji neišvengiama, išvykdama užsidedu kaukę ir pirštines. Pastarąsias dezinfekuoju po kiekvieno išorinio kontakto. Švara, asmens higiena, mankšta, imuniteto stiprinimas yra tai, kas padeda išvengti ligų visais metų laikais. Žinau, kad imdamasi šių priemonių mažinu riziką susirgti, o ligos visada buvo ir bus. Saugotis jų reikia, bet bijoti – beprasmiška.
Dėl ko labiausiai nerimaujate?
Labiausiai nerimauju dėl rizikos grupėje esančių žmonių: senolių, ligonių, medikų, slaugytojų, sanitarų, policininkų, valytojų, savanorių. Taip pat dėl žmonių, nesilaikančių karantino ir besielgiančių lengvabūdiškai, taip sukeliančių pavojų sau ir aplinkiniams.
Savo sveikinimus, linkėjimus ir padrąsinimus šv. Velykų proga Lietuvos žmonėms galite perduoti per „Valstiečių laikraštį“.
Abu su Prezidentu nuoširdžiai dėkojame už kiekvieną gerą žodį ir išmintingą poelgį. Mielieji, jaučiame Jūsų pasitikėjimą ir paramą, vertiname kiekvieno iš Jūsų kasdienį darbą. Dėkojame už Jūsų pastangas, kurios lyg brangakmeniai susiveria į Tėvynės gerovės vėrinį. Dėl šviesios ateities darykime tai, ką mūsų protėviai darė tūkstantmečius – susitelkime ir tapkime nenugalimi. Iš savo senolių semkimės amžinosios išminties ir meilės.
Džiaugsmo, šviesos ir ramybės Jūsų šeimoms. Likite sveiki ir dvasiškai stiprūs kiekviename Lietuvos kampelyje. Tegu mūsų širdys plaka vienu ritmu.
Ačiū už pokalbį. Jums ir Prezidentui linkime stiprybės šiuo visam pasauliui nelengvu metu.
Virginija Genienė
