Vilnietę Ramintą Lapinskaitę būtų galima pristatyti gana paprastai. Ji – kurianti moteris, saviugdos trenerė ir asmeninio augimo knygų moterims autorė.
Raminta yra įsitikinusi, kad meilė sau kiekvienai moteriai padeda atrasti save ir kūrybines gyvenimo galias iš naujo. Būtent dėl to ji nuo 2014 metų edukuoja moteris Lietuvos miestuose ir mažesniuose miesteliuose, susitinka su užsienyje gyvenančiomis lietuvių moterų bendruomenėmis, o paskelbto karantino metu ji sukūrė ir internetinių mokymų programą.
„Savivertė yra ne tik moters psichologinės sveikatos pagrindas, bet ir pozityvių pokyčių šeimoje, bendruomenėje ir visuomenėje garantas. Man rūpi Lietuvos ateitis ir noriu savo šalyje palikti įspaudą, kurį jausčiausi galinti palikti. Manau, kad mūsų krašto gerovė yra neatsiejama nuo drąsios, save gerbiančios, psichologiškai sveikos ir brandžios moters“, – užtikrintai kalba dviejų knygų autorė.
Raminta, dabar jūs padedate moterims atrasti save ir kiekvienai iš jų sužinoti asmenišką savo kelią į problemų įveikimą. Kitos moterys jus taip pat gerai žino kaip saviugdos trenere, o knygynų lentynose galima rasti ir dvi jūsų išleistas knygas. Tačiau sugrįžkime į jūsų pačios gyvenimo pradžią, kokia buvote mergina tuomet?
Užaugau Telšiuose, Žemaitijos regiono miestelyje, apsupta gamtos. Mūsų namas stovėjo ant ežero kranto. Žalias kelias į mokyklą – toks yra ryškiausias mano vaikystės prisiminimas. Atsimenu savo begalinį norą mokytis – gal dėl to ir dabar esu tokios profesijos, kurioje nuolat mokytis ir pažinti yra privaloma, atstovė.
Žinios ir informacija nebuvo pasiekiami internetu iš namų kaip dabar, dėl to noriai pėdindavau į mokyklą. Man mokytojo profesija visuomet būdavo kažkas labai vertingo. Iš visų mokytojų godžiai sėmiausi žinių apie tai, kaip veikia šis pasaulis, dėl to mokslas man ėjosi labai lengvai.
Net ir šiandien mūsų švietimo sistema vis dar kritikuojama dėl to paties kaip ir mano mokykliniais laikais – vaikai mokomi kalbų, matematikos, gamtos mokslų, bet nieko neišmanom apie tai, kaip veikia mūsų psichika, tarpusavio santykiai, savivertė. Vis dar stinga įsiklausymo į mokinio natūralias savybes, norime iš jo visko – visų įmanomų dešimtukų. Mums trūksta emocinio raštingumo, gebėjimo išgirsti ir priimti vieniems kitus pamokų. Dėl šių įgūdžių stokos paauglystėje labai užsidariau.
Buvau gan jautrus vaikas ir dabar esu tikrai jautraus būdo moteris, tačiau anuomet nemokėjau su tuo jautrumu būti tarp žmonių, jaučiausi it balta varna, dėl to daug laiko leisdavau vienumoje, kurdama poeziją, skaitydama knygas, klausydama muzikos. Paauglystėje man labai norėjosi suprasti save, bet neturėjau tam nei žinių, nei įrankių, dėl to jaučiausi nuolat nepritampanti intravertė ekstravertų pasaulyje.
Buvo gana sudėtingi metai, o situacija palengva ėmė kisti, kai studijuoti atvykau į sostinę. Nors iš pradžių pasirinkau ne su žmogaus pažinimu susijusius mokslus, ryte rijau informaciją, kurią dėstytojai pateikdavo per filosofijos, sociologijos, demografijos ir psichologijos paskaitas.
Kiekvienam iš mūsų gyvenime tenka susidurti su iššūkiais, vienus iš jų mes įveikiame lengvai, bet būna ir tokių kertinių gyvenimo taškų, kurie mus supurto visam laikui. O kokius esminius savo gyvenimo iššūkius išskirtumėte jūs pati?
Visokių tų iššūkių buvo, kaip ir kiekvieno mūsų gyvenime, bet juos visus siejo bendra gija. Ėmiau stebėti, kaip man vis koją pakiša mano menkavertiškumas, nuolatinė kritika sau ir noras būti tokiai kaip visi, nors ryškiai tokia nebuvau. Buvo laikas ankstyvaisiais studijų metais, kuomet manyje nebuvo nė lašelio savęs priėmimo – tik nuolatiniai pikti priekaištai sau, kad kažkuo nesu, kažko nepadarau.
Pavyzdžiui, dauguma mano studijų draugų mėgo laiką leisti kavinėse ir naktiniuose klubuose. Aš porą kartų nuėjau ir man nepatiko – muzika per garsi, per daug nuo alkoholio apsvaigusių žmonių... Manyje buvęs menkavertiškumas sakė, kad jei nemėgstu tų populiarių linksmybių, kažkas su manimi tikrai negerai. Tuomet nemokėjau savęs klausti, o gal su tomis populiariomis pramogomis kažkas negerai, gal jos sukurtos kažkam kitam, bet ne man?
Nemeilė sau kišo koją ir santykiuose su vyrais, visuomet atrodė, kad tai ką sako partneris, ką jis teigia apie mane yra svarbiau, nei aš jaučiuosi ar manau, vis stengdavausi pataikauti partnerio nuomonei, kas baigdavosi ilgomis verkimo valandomis ir skrandžio skausmais. Man prireikė nemažai metų, praleistų saviugdos moksle ir praktikoje, kol susivokiau, kad vis į tą pačią problemą atsimušu, atradau pačių įvairiausių būdų savivertei auginti, vidinėms skylėms užkamšyti.
Po mokyklos baigėte viešojo administravimo studijas, po to gavote lektorės pareigas vienoje įmonėje, dar po poros bandymų vadybinio pobūdžio pareigų verslo sektoriuje nutarėte, kad reikia imtis pokyčių. Kaip supratote, kad jūsų kelias – padėti kitoms moterims?
Viskas prasidėjo nuo 2011 metų, kai apsisprendžiau sudalyvauti kunigo Ryčio Gurkšnio ir vienuolės sesers Reginos Simonavičiūtės 15 savaičių trukmės koučingo ir lyderystės mokymuose.
Abu šie dvasinių bendruomenių lyderiai buvo puikūs saviugdos treneriai, įkvėpę mane ieškoti savo svajonės, savo balso, kelio, kuriam esu sutverta. Taip pat jie pirmieji mane supažindino su koučingo – ugdomojo vadovavimo sąvoka ir metodais. Galėčiau pasakyti, kad tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Iki pat šiol man labiausiai patinkantis koučingo aspektas yra tai, kad šių ugdomųjų klausimų dėka žmogus mokosi mokytis iš savo patirties, ieškoti autentiškų atsakymų savyje, spręsti dideles problemas mažais žingsneliais, užuot nuo jų bėgus.
Vėliau šio psichologinio konsultavimo metodo paslapčių mokiausi dar dviejuose Lietuvos mokyklose, 2016 metais gavau tarptautinę ICU (International Coaches Union) sertifikaciją.
Nuo mažumės manyje gyvas poreikis giliau save pažinti bei atskleisti vedė į pažintį su šokio – judesio terapija. Tarptautinių mokymų metu viena kolegė iš Latvijos parekomendavo kultinę C. P. Estes knygą apie giluminę moterų psichologiją „Bėgančią su vilkais“. Ši knyga lydi mane jau 8 metus. Būtent jos dėka pirmą kartą iškėliau klausimą, kas man yra moteriškumas, ką man reiškia būti moterimi?
Tos knygos dėka vėliau susipažinau su transpersonaline psichologe iš Rusijos Marina Strekalova ir ėmiau dalyvauti jos moterims vedamuose mokymuose. Nuo pirmojo moterų rato 2013 metais supratau, kad moteriška bendrystė, grįsta palaikymo, o ne konkurencijos principu, man yra kaip namai, kurių ieškojau visą gyvenimą.
Kodėl apsisprendėte, kad dirbsite tik su moterimis?
Nutariau, kad dirbsiu su moterimis, nes pati esu pakilusi iš viską ėdančio menkavertiškumo, žinau, kaip veikia šie vidiniai nuodai. Padedu moterims atrasti priešnuodžius savyje ir nuoširdžiai gera matyti, kaip pamilusi ir priėmusi save moteris pakyla naujam – daug drąsesniam, atviresniam ir jos vidų atskleidžiančiam gyvenimui.
Didieji stebuklai mano gyvenime ėmė vykti, kai įsisąmoninau, kad man duotą gyvybinę energiją, laiką, pastangas aš galiu sutelkti savęs kūrimui, o ne inercijai, savigriovai ir aklam reagavimui į viską, ką siūlo pasaulis. Šiandien padedu moterims atrasti jų viduje slypinčią kūrybinę energiją. Padedu joms kurti, užuot griovus save, mylėti – užuot koneveikus.
Pati perėjau nelengvą mokymosi kelią, žinau, kaip skauda savęs nepriėmimas ir nuolatinis menkinimas, kiek dėl šito nukenčia mūsų vaikai ir visa visuomenė. Reikalingas pokytis slypi kiekvienoje moteryje. Visais įmanomais būdais noriu padėti joms tą suprasti.
Sunku net įsivaizduoti, kiek moterų esate pastūmėjusi atrasti tikrąsias savo vidines „rakštis“ ir jas ištraukti. Ar kada nors esate skaičiavusi, kiek moterų esate padėjusi?
Kartais pati pagalvoju, kad galėjau nuo pat veiklos pradžios kokią apskaitą vestis, būtų dabar pačiai įdomu, kiek vienadienių ir tęstinių mokymų esu suorganizavusi. Jų skaičiuoti dabar galiu jau šimtais.
Nuo tada, kai 2018-ųjų metų pradžioje išleidau pirmąją knygą „Meilė sau“, mano būdas pasiekti Lietuvos moteris ir pasidalinti savo sukaupta patirtimi pasipildė galingu įrankiu – moterys skaito knygas, taiko jose aprašytus metodus, plečia savo požiūrį, atsisako žalingų mąstymo ir veikimo šablonų net nesusitikdamos su manimi gyvai. Gaunu nemažai padėkos laiškų, kur jos dalijasi, kaip knygos prisideda prie joms svarbių pokyčių gyvenime.
Atsakymas į šį klausimą tikriausiai bus platus, tačiau tokiame pokalbyje negalima nepaklausti – tai kokie gi „vidiniai demonai“ kamuoja Lietuvos moteris?
Galėčiau jų išskirti gan daug, bet jos turi vieną bendrą vardiklį – žemą savivertę. Dėl šios priežasties moteriai pasidaro sunku viskas, ko ji imasi gyvenime – ji deda nepamatuotai daug pastangų, kad pelnytų kitų priėmimą ir pripažinimą. Tarkime, už vadovų pagyras mes ryžtamės ilgiems viršvalandžiams ir dideliems darbo krūviams, kas laikui bėgant veda į perdegimą ar lėtinį nuovargio sindromą.
Kitas klausimas, su kuriuo dažnai kreipiasi moterys – negebėjimas įsivardyti, kas aš esu be mamos, žmonos ar darbuotojos vaidmenų? Kas aš esu pati sau? Tai gana skausmingas klausimas kiekvienai, kuri stengėsi būti nuostabi mama ar darbuotoja, reaguoti į kitų poreikius ir lūkesčius nepaliekant laiko įsigilinti, o ko noriu aš pati, kaip aš jaučiuosi ir kaip man pasirūpinti ne tik kitais, bet ir savimi. Vaidmenų gausa ir noras visus atlikti tobulai, mat vėlgi – nesijaučiame pakankamai geros, vis norime įrodyti savo gerumą, nukamuoja mus ir mes taip išsidalinam, jog nebelieka nė lašelio energijos sau.
Trečia kategorija moterų, kurios kreipiasi, susiduria su sunkumais santykiuose. Tai arba kokia nors santykių krizė, tokia kaip skyrybos, arba užsitęsęs nepasitenkinimas partneriu, įsisenėję konfliktai. Vėlgi, mes einame tais pačiais neveikiančiais keliais – norime labiau patikti vyrui, tapti geresnėmis meilužėmis, žmonomis, šeimininkėmis virtuvėje, labiau moteriškomis, kad užsitikrintume partnerio dėmesį. Tas kelias neveikia, nes paprastai mums ne gilesnio vyro dėmesio trūksta, o pagarbos pačioms sau.
Pastebėjau, kad didmiesčių moterys tikrai drąsiai lankosi seminaruose, investuoja į savęs ugdymą, surinkti mokymų grupes Vilniuje ir Kaune yra išties paprasta. Važinėju ir į mažesnius miestelius – ten moterys būna tylesnės, santūresnės, bet po seminarų išeina ne mažiau dėkingos ir įkvėptos pokyčiams.
Jeigu jums reiktų pasiųsti žinutę šių dienų moteriai, ką jai pasakytumėte?
Nors mūsų vidinė brandos kelionė, kurioje sutinkame pačios save, nėra nei greita, nei lengva, noriu priminti, kad joje esama ir palaimos – suvokti, kad tikroji vertė, kurios mes siekiame savo gyvenimo minutėmis, mėnesiais ir metais esame mes pačios.
Savivertės skylių mes neužkamšysime nei pirkiniais, nei pripažinimu, nei besaikiu kitų dėmesiu – tik mylėdamos, priimdamos ir gerbdamos save mes pajėgios tą padaryti. To ir linkiu – mylėti, priimti ir gerbti save.
