Seniau panašų darbą dirbusiam vyrui buvo sunku priprasti prie naujojo darbo sunkumų ir priimti neigiamus žmonių komentarus. Visgi, vyras nebijojo sunkaus darbo ir kito pasirinkimo tuo metu neturėjo.
„Buvo beprotiškai sunku. Teko girdėti pašalinių žmonių komentarus, kurie sakė: „Dar tu su žmona gyveni ir ji tave namo įsileidžia?“. O žmona ne vieną kartą klausė ar tikrai žinau, kur einu.
Artimieji prie šios žinios nepriprato, nes tai buvo mano pasirinkimas. Aš mėgstu sakyti, kad vogti nemokėjau, todėl pasirinkau tokį darbą, kurį pavyko gauti. Prieš keliolika metų dirbau teismo ekspertizėje, tad toks darbo pobūdis man nebuvo visiškai svetimas“, – pasakoja jis.
Mirusių žmonių kūnų rekonstravimo ir balzamavimo darbo eiga
Vyras sako, kad tokiame darbe, prieš imantis veiksmų, privaloma turėti darbo planą: ką reikia daryti ir koks rezultatas turi gautis. Algirdas sako, kad kai pamato kūną, iškart priima sprendimą, ką daryti bei bando į situaciją žiūrėti jautriai ir prisiimti dalį artimųjų skausmo.
„Kaip ir kiekvienas darbuotojas, turiu savo darbo vietą. Žmonėms ne vieną kartą aiškinau, kad čia tokia darbo sritis, kurioje apsiimti kuo daugiau darbo aš tikrai nenoriu.
Kartais sako, ką čia padarei, tad tai būna kaip peiliu per širdį, nes dažnai žmonės nori, kad kūnas būtų sulipintas iš naujo, o taip gyvenime nebūna.
Nepatenkintų žmonių neatsiranda daug, tačiau keli blogi komentarai tarp šimto gerų vis tiek įstringa atmintyje. Blogį gerai prisimename, o gerus žodžius priimame kaip įprastą reiškinį“, – pasakoja jis.
Mitai apie numirusius žmones
Vyro paklausus, ar tai tik mitas, kad numiręs žmogus gali sujudėti, vyras nusijuokia ir teigia, jog taip dar niekada nėra nutikę ir abejoja, ar kada nors nutiks.
„Ar iš ąžuolo pagaminta sofa pereis į kitą vietą? Medis buvo gyvas, o baldas kažkada irgi buvo savotiškai gyvas, kaip ir kūnas. Medis numirė, siela atsiskyrė ir jo nebeliko.
Žmogus tikrai nepradės vaikščioti ar judėti. Nebent, yra sakoma, kad keliais milimetrais gali paaugti plaukai, nagai, tačiau plika akimi jų nepamatysi. Tad galbūt ir paauga, bet skirtumo nėra, jei to negalime pamatyti“, – sako Algirdas.
Šiurpūs vaizdai, kurių nepavyksta ištrinti iš atminties
Kūnų rekonstruotojas ir balzamuotojas sako, kad tokio tipo darbe yra daug sunkių momentų, kurių dar ir dabar nepavyksta ištrinti iš atminties.
„Sunkiausia tvarkyti vaikų kūnus arba tuos, kurie buvo sudarkyti per eismo įvykius. Man vis dar labai sunku, bet tie šiurpūs vaizdai yra būtini, norint sutvarkyti kūną ir darbą atlikti tinkamai.
Aš esu žmogus su žmogiškais jausmais. Tad darbą atlieku, bet prie tų vaizdų priprasti yra tiesiog neįmanoma. Dirbu tam, kad padėčiau kitiems, o ne dėl to, kad man patinka.
Žmogui gali patikti megzti, rašyti ar siūti, bet tikrai ne tvarkyti mirusiųjų kūnus. Labiau darau tai dėl kitų, nes dažnai kitų žmonių paklausiu, ką jie darytų, jei nebūtų tokių, kaip aš – nelaimių atvejais žmogaus įsikišimas yra reikalingas“, – teigia vyras.
Dar kartą šios profesijos nebesirinktų
Paklausus, ar vyras atsukus laiką atgal dar kartą rinktųsi šią specialybę, net neabejodamas atsako, kad ne. Jis pasakoja, kad žinoti, jog kasdien reikės tvarkyti mirusio žmogaus kūną, yra be galo sunku.
„Aš šios specialybės nesirinkau, bet gyvenimo sąlygos padiktavo šį pasirinkimą. Jeigu galėčiau laiką atsukti atgal ir būtų bent mažiausias šansas šios situacijos išvengti, taip ir padaryčiau.
Toks darbas emociškai sunkus, mirusieji yra arti pavojingų ligų platinimo, įvairių pavojų gali sukelti naudojama chemija. Jei būčiau radęs geresnį kelią, tikrai visko nekartočiau.
Dirbu tam, kad padėčiau žmogui. Mane motyvuoja tik žmonių dėkingumas, kai pamato sutvarkytą savo artimojo kūną“, – pasakoja Algirdas.