Su vyru esame susituokę trejus metus. Gyvename laimingai, daug keliaujame – dirbame, kad galėtume leisti sau pamatyti pasaulį, nes vaikystėje, deja, dėl finansų, mūsų šeimos negalėjo sau to leisti.
Kiekvieną uždirbtą eurą atidedame, o smagiausias mūsų hobis yra planuoti keliones, ieškoti įdomiausių kampelių ir vėliau į juos leistis.
Deja, mūsų noras nėra suprantamas artimiesiems. Seneliams atrodo, kad vos susituokę turėtume prisigimdyti vaikų, tačiau kaip jiems paaiškinti, kad mes nenorime?
Pietaudami, prie stalo, ėmėme visi drauge kalbėtis apie garsius žmones, jų šeimas, kiek kas vaikų turi.
Klausimas privertė jaustis nepatogiai
Na, ir aišku, nepraėjus minutei, močiutė atsisuko į mane ir mano vyrą. Staiga dėbtelėjo klausimą, kuris mane gerokai supurtė – jau laikas vaikus planuoti, kiek galima šitaip gyventi! Kaip suprasti „šitaip“???
Viešpatie, koks jai skirtumas? Nuraudau, ėmiau jaustis kalta – pradėjau galvoje ieškoti pasiteisinimų, ką turėčiau atsakyti. Numykiau kažką, tačiau tas jos klausimas tikrai mane sunervino.
Ir kas baisiausia, kad tie klausimai niekada nesibaigia – kažkada klausinėjo, kada tekėsiu, dabar – kada gimdysiu, net neabejoju, kad jeigu atvažiuočiau apsikrovusi trimis vaikais, būtinai kas nors paklaustų, kada ketvirtas.
Na ir kada baigsis šitas kultas spausti žmones su tokiais klausimais. Juk aiškiai sakome – neplanuojame mes tų vaikų, nes tiesiog nenorime, tai kodėl reikia nuolat apie tai kalbėti ir akcentuoti?
Šita kvaila močiučių mada kaip reikiant pykdo!
Autorius: skaitytoja Ingrida
