Toks sprendimas vis dar apipintas mitais ir baimėmis. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros doc. dr. Andrejus Suchomlinovas naujienų portalui tv3.lt išsamiau papasakojo apie kūno aukojimą mokslui.
Doc. dr. A. Suchomlinovo teigimu, tokia galimybe kasmet susidomi maždaug 100 žmonių, kurie paskambina pasiteirauti, kaip įforminti savo apsisprendimą, arba užsuka į universitetą aptarti kylančius klausimus. Galiausiai apie 60 žmonių priima galutinį sprendimą ir pasirašo valios pareiškimą.
„Statistiškai dažniausiai žmogus pasirašo valios pareiškimą būdamas 67 metų, jau link pensijos, kai yra susimąstoma apie gyvenimo pabaigą, kuri po truputį artėja, apie gyvenimo prasmę. Tačiau jauniausias žmogus, pasirašęs valios pareiškimą, buvo 19 metų, vyriausias – 98-erių“, – pasakojo doc. dr. A. Suchomlinovas.
Jis pastebi, kad dauguma besikreipiančių jau būna priėmę sprendimą paaukoti kūną mokslui, pasidomėję apie tai, kaip jis pasitarnaus medicinai, tad dažniausiai kyla techniniai klausimai. Neretai kartu pasirašyti valios pareiškimą atvyksta vyras ir žmona, sūnus ir motina, brolis ir sesuo ar kiti artimi asmenys, atsisveikinus su donoru artimieji taip pat atvyksta išreikšti valią.
Valią išreikšti gali kiekvienas
Kūną padovanoti mokslui gali kiekvienas pilnametystės sulaukęs Lietuvos pilietis. Pašnekovas pažymi, kad kūno aukojimo programa nėra nacionalinė, Vilniaus ir Lietuvos sveikatos mokslų universitetai turi atskirus donorų registrus.
Įstatymai nereglamentuoja tokio sprendimo įteisinimo procedūros, tačiau Vilniaus universitetas yra priėmęs sprendimą valios pareiškimą įtvirtinti notariškai. Kūną galima dovanoti pasirinktam laikotarpiui, tačiau prašoma, kad jis būtų ne trumpesnis nei vieneri metai.
„Prašome, kad trumpiausias laikotarpis būtų metai, nes kūno paruošimas po mirties – balzamavimas, konservavimas yra gana ilgalaikės procedūros, jos kartais užtrunka net iki pusės metų. Jei kūnas būtų aukojamas pusei metų arba keliems mėnesiams, mes tiesiog nespėtume paruošti kūno.
Toliau laikotarpio pasirinkimas priklauso ir nuo žmogaus, ir noro, ir nuo jo artimųjų pageidavimo. Mes labai dažnai girdime, kad žmogus nori paaukoti kūną po mirties, bet, pavyzdžiui, šeima nenorėtų labai ilgai laukti, kad galėtų būti palaidota urna. Tada pasirenkamas trumpesnis laikotarpis – metai, dveji ar treji“, – aiškino anatomas.
Yra vienintelis ribojimas, apie kurį įspėjami visi donorai – jei žmogus, pasirašęs valios pareiškimą, miršta užsienyje:
„Kūno atvežimas į Lietuvą gali ilgai užtrukti, tai priklausys ir nuo šalies, kurioje ištiks mirtis, nes yra šalių, kurios labai ilgai tvarko visus procesus, gali praeiti keletas savaičių ar net mėnesių, kol kūnas bus atgabentas į Lietuvą ir kūnas jau bus pakitęs.
Skaičiuojame, kad grubiai nuo mirties momento iki balzamavimo pradžios turėtų praeiti apie tris paras, priklausomai nuo sąlygų – ar kūnas mirus laikomas šaldytuve, ar mirtis ištinka lauke ir kūnas randamas po kelių parų. Mirus užsienyje nespėjama per tą laiką atvežti kūną.“
Įstatymuose įtvirtinta ir dar viena tokios donorystės forma – jei žmogus nebuvo pasirašęs valios pareiškimo dar būdamas gyvas, bet apie tai kalbėjo su savo artimaisiais, žmogui mirus pirmosios eilės giminaičiai – sūnūs, dukros, sutuoktiniai, tėvai – gali pasirašyti valios pareiškimą jau po artimojo mirties. Nors tokių atvejų praktikoje kol kas nedaug, tačiau pasitaiko.
Daugeliui aktualu ir tai, ar galima aukoti kūną mokslui, jei asmuo jau yra organų donoras. Doc. dr. A. Suchomlinovas patikina, kad galima būti ir organų donoru, ir aukoti kūną po mirties – pirmenybė teikiama organų donorystei, nes gali išgelbėti gyvybę čia ir dabar, o vėliau pasitarnauti mokslo tobulėjimo tikslams.
Sunkiausia – pokalbis su artimaisiais
Vis dėlto, labai svarbi ir kiek jautresnė sprendimo priėmimo dalis – kaip apie tai kalbėtis su artimaisiais, kurie ne visada teigiamai vertina tokį žingsnį.
„Mes prašome, kad pokalbis būtų atviras, kad jis būtinai įvyktų prieš žmogaus valios pareiškimo pasirašymą. Prašome, kad jeigu artimieji turi klausimų, paskambintų mums, kad galėtume viską paaiškinti“, – pasakojo docentas.
Tokį artimojo sprendimą dažnai lydi įvairios baimės, suformuotos religinių įsitikinimų, tradicijų, kita vertus, aukojant kūną mokslui visas atsisveikinimo procesas pasikeičia, prasitęsia laike, kinta ir pats gedėjimas:
„Sakyčiau, mažai kas turi labai tvirtą nusistatymą prieš patį kūno aukojimą, bet tai, kad viskas bus truputį kitaip negu pas kitus, kelia baimę, kad bus kitaip, ką kaimynai pasakys – tikrai apie tai girdime.
Bet mes labai daug kalbamės, paaiškiname, prašoma, kad jeigu žmogus yra priėmęs tokį sprendimą, jo sprendimas turi būti gerbiamas. Įstatymiškai niekas negali pakeisti išreikštos žmogaus valios – jeigu žmogus kūną paaukoja, to niekas negali užginčyti, bet iš žmogiškosios pusės visada prašome, kad šeimos viduje būtų sutarimas.“
Kyla baimių ir dėl to, kad po mirties su kūnu bus elgiamasi nepagarbiai, tačiau visada paaiškinama, kaip kūnas bus panaudojamas studijų procesui, mokslo tikslams, gydytojų tobulinimuisi. „Šią baimę tikrai stengiamės išsklaidyti, kadangi ji neturi nieko bendro su realybe“, – priduria.
Tikinčiųjų tarpe kyla klausimų, kaip bažnyčia vertina tokį žingsnį, ar kūno aukojimas mokslui neprieštarauja tikėjimui, tačiau anatomas patikina, kad dvasininkai ir oficiali bažnyčios pozicija šiuo klausimu yra teigiama – tai suprantama kaip svarbus dovanojimo aktas, skirtas padėti kitiems, be to, kasmet už donorus laikomos mišios šv. Jonų bažnyčioje.
Donorystė – pagalba visiems medikams
Pagalba, kurią kūno aukojimas teikia mokslui, yra sunkiai išmatuojama. Doc. dr. A. Suchomlinovas išskiria tris tikslus, kuriais kūnai naudojami medicinos srityje – studentų mokymui, moksliniams darbams ir gydytojų tobulinimuisi.
Nors technologijos itin sparčiai tobulėja, kuriamos įvairios programėlės, atlasai, iš kurių galima mokytis anatomijos, tačiau dar niekas negali pakeisti tikro, realaus pavyzdžio.
„Yra du dalykai – studentas čiuopia ir jaučia žmogaus audinius, o atlaso nepačiupinėsi, jausi lapą ar planšetę.
Kitas dalykas, kuris galbūt dar nelabai gerai suprantamas visuomenės – visi žmonės yra labai unikalūs pagal savo kūno sandarą. Jeigu mes šalia padėsime tris tos pačios lyties, panašaus amžiaus mirusių žmonių kūnus, mes matysime, kad, pavyzdžiui, ta pati arterija gali prasidėti vienoje vietoje, pas kitą žmogų – kitoje, nervas gali nueiti į vieną arba į kitą raumenį.
Individualius skirtumus mes vadiname variacijomis ir jų žmogaus kūne yra pilna. Tai yra labai svarbu – kad studentas iš pat pradžių pamatytų, kad ne viskas yra norma, kuri aprašyta anatomijos vadovėlyje, kad gali būti visaip“, – aiškino anatomas.
Minėtosios variacijos taip pat tiriamos išsamiau, jos aprašomos moksliniuose darbuose, kurie vėliau skelbiami ir pasitarnauja kitiems specialistams, padeda suprasti, kokie nuokrypiai nuo normų pasitaiko praktikoje.
Kalbėdamas apie gydytojų tobulinimąsi, pašnekovas paaiškina, kad įvairaus amžiaus, įvairią patirtį sukaupę gydytojai, sugalvoję naują operavimo būdą, gali jį išbandyti ant negyvo žmogaus, kad vėliau operaciją galėtų atlikti savo pacientams.
„Tarp anatomų yra posakis, kad negyvi kūnai yra labai atlaidūs klaidoms. Geriausia yra pasimokyti ant negyvo kūno, o ne ant savo paciento“, – sako doc. dr. A. Suchomlinovas ir priduria, kad prieš kurį laiką taip tobulintis medikai galėjo tik užsienyje.
Praėjus terminui, kuris numatytas valios pareiškime, kūnas kremuojamas, į procesą pakviečiami artimieji, šeimos nariai, tačiau atsisveikinimas gali vykti net kelis kartus:
„Kai donoras miršta, jeigu jis arba artimieji to pageidauja, kūnas gali būti trumpai pašarvotas, pavyzdžiui, apie parą, o po to būti gabenamas į universitetą.
Tada, kai mes kūną kremuojame pagal valios pareiškimą po metų, dvejų ar daugiau, mes į kremaciją kviečiame artimuosius, gimines.
Vėliau laidojama urna su pelenais. Ji gali būti laidojama mūsų universiteto kapinėse, atsižvelgiant į valios pareiškimą, ji gali būti grąžinta šeimai ir šeimos nariai galbūt laidos ne Vilniuje, kažkur kitur – tai dar vienas atsisveikinimas.“
