Mergina dirba ne tik reanimacijoje su kritiškai sunkiais pacientais, bet ir kaip organų donorystės koordinatorė. Nors, pasak jos, tai nėra visiškai klinikinis darbas, tai veikiau papildoma veikla. Be to, ji taip pat dirba lėtinio skausmo gydymo srityje.
Po įtemptų budėjimų Paulina atsigauna gamtoje, leidžia laiką su savo šuneliu, kurį vadina savo asmenine terapija, ir mėgaujasi aktyviu poilsiu. Tačiau net ir laisvalaikiu jos mintys dažnai sugrįžta prie tų, kuriems padėjo, nes ši profesija yra ne tik darbas, bet ir gyvenimo būdas.
Atskleidė darbo iššūkius
Paulina studijavo 10 metų, o šiemet pabaigė universitetą. Dabar jau yra pusė metų, kai ji yra gydytoja anesteziologė-reanimatologė.
„Aš nusprendžiau būti anesteziologė-reanimatologė penktame kurse, tik atėjusi į anesteziologijos ir intensyvios terapijos ciklą, tai įvyko labai natūraliai mokslo studijų metu. Iki tol svajojau būti pediatre ir dirbti su vaikais“, – sako ji.
Keletą metų ji tai ir darė, dirbo pagalbine darbuotoja naujagimių intensyvios terapijos reanimacijoje, tačiau vėliau pajuto, kad intensyvioji terapija žavi labiau nei pats darbas su vaikais.
„Studijų ir dėstytojų pagalba nukrypau į šią sritį ir iš tikrųjų dar nuo to laiko savo pasirinkimo nesigailėjau“, – priduria mergina.
Paklausta apie tai, kokie yra pagrindiniai darbo iššūkiai reanimacijoje, ji priduria, kad Lietuvoje yra nemažas darbo iššūkis – tenkantis darbo krūvis, su kuriuo reikia susidoroti tiek jai, tiek jos kolegoms.
„Didelis iššūkis intensyvioje terapijoje – tai emocinis krūvis, tenkantis kiekvienam iš personalo narių. Kasdien bendraujame su pacientais bei jų artimaisiais, susiduriame ir sprendžiame ribines gyvenimo situacijas“, – teigia ji.
Tačiau Paulina sako, kad gera psichologinė būsena darbe yra svarbiausia ir reikia išmokti neišsinešti darbo į namus.
„Gerai emocinei sveikatai, manau, svarbu hobių turėjimas, aktyvus laisvalaikis, kuriame galime atsitraukti ir užsimiršti. Ir kitas dalykas, kas bent jau mane gelbėja, tai yra kolektyvo nariai, su kuriais galima pasidalinti išgyventomis stipresnėmis patirtimis, jas išventiliuoti, išsipasakoti, tai veikia lyg psichoterapija“, – sako pašnekovė.
Įprasta darbo diena
Paulina pasakoja, kad jos įprasta darbo diena intensyvioje terapijoje gali būti labai įvairi, ji dažniausiai trunka 24 valandas.
„Ryte yra rytinė vizitacija, tai yra pacientų perdavimas. Vėliau seka artimesnis susipažinimas ir įsigilinimas į pacientus – sakykime, kažkokių paskyrimų pratęsimas, gydymo papildymas. Pirmoje dienos pusėje stengiamės atlikti visas pusiau planines procedūras ir numatomus darbus“, – pasakoja ji.
Anot Paulinos, vėliau į skyrių atvyksta pacientų artimieji, su kuriais tenka nemažai bendrauti.
„Ši darbo dalis yra nelengva, bet labai svarbi, todėl visada skiriu tam laiko. Vėliau, aišku, priklausomai nuo aplinkybių, būna pietų pertrauka, tačiau čia jau kaip pasiseka“, – priduria ji.
Antrąją dienos pusę, ypač pavakarę ar naktį, darbas tampa šiek tiek ramesnis. Vis dėlto intensyvios terapijos skyriuje planuoti laiką yra sudėtinga, nes bet kurią akimirką situacija gali pasikeisti.
„Jeigu atsiras pacientas, kuriam reikalinga pagalba čia ir dabar, mes, nepaisant paros meto, dirbsime lygiai taip pat intensyviai ir stengsimės maksimaliai padėti. Kartais diena nuo nakties beveik nesiskiria“, – teigia intensyvios terapijos gydytoja.
Darbas su organų donorystės koordinavimu
Paulina pasakoja, kad dirbdama organų donorystės koordinatore susiduria su daugybe jautrių situacijų, tačiau labiausiai ją emociškai paliečia atvejai, susiję su vaikais. Anot jos, kalbėtis su vaikų tėvais apie donorystės galimybę yra viena sunkiausių užduočių.
„Tai yra labai sunku. Man atrodo, kad visiems, kurie su tuo susiduria rečiau ir nėra įpratę nešti tokio emocinio krūvio, tai tampa itin jautria tema. Kalbėtis su vaikų tėvais apie organų donorystę yra nepaprastai skaudu.
Bet kartu tai ir stebuklas, kai net pačioje tragiškiausioje situacijoje, kai atrodo, jog nieko blogesnio gyvenime nutikti nebegali, žmonės sugeba priimti šviesų ir protingą sprendimą“, – sako ji.
Pašnekovė paaiškina, kad organų donorystės koordinavimo sistema Lietuvoje dar nėra sena – tai palyginti nauja sritis. Ji apima visą procesą nuo smegenų mirties patvirtinimo iki organų paėmimo operacijos.
„Mūsų darbas prasideda nuo pokalbio su artimaisiais, kai jiems paaiškiname situaciją. Tada atliekame donoro paruošimą – išsamų jo sveikatos būklės ištyrimą, priklausomai nuo to, kokius organus ketiname eksplantuoti.
Organai paskirstomi tarp Lietuvos ir užsienio transplantacijos centrų. Taip pat tenka organizuoti visą ligoninės ir personalo darbą, kad procesas vyktų sklandžiai“, – pasakoja ji.
Intesyvios terapijos gydytoja pripažįsta, kad tiek donorystės srityje, tiek kasdieniame klinikiniame darbe kartais tenka susidurti su skaudžia realybe – pripažinti, jog gydymas nedavė rezultatų.
„Būna labai sunku pasakyti paciento artimiesiems ir yra sunku ir skaudu pripažinti, kad mes pralaimėjome. Tai vienas sudėtingiausių momentų darbe“, – atvirauja ji.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
