Mirtys atveria opią problemą – nors vis garsiau kalbama apie psichinės sveikatos svarbą, raginama nebijoti kreiptis pagalbos į specialistus, tačiau Lietuva vis dar pirmauja savižudybių skaičiumi.
Anksčiau naujienų portalui tv3.lt psichologė, Lietuvos psichologų sąjungos narė Valija Šap pasakojo, kokius ženklus, išduodančius mintis apie savižudybę, gali pastebėti esantys šalia apie tai galvojančio asmens ir kokių veiksmų būtina imtis.
Vienos priežasties nėra
Psichologės teigimu, savižudybė yra kompleksiškas procesas, vienos priežasties, kodėl tai įvyksta, išskirti neįmanoma. Neretai po tokių naujienų kyla klausimai, kas kaltas, kas atsitiko, tačiau net mokslas įrodo, kad vieno atsakymo nėra.
„Mokslas ne kartą yra patvirtinęs, kad dažnu atveju savižudybė yra procesas, kurio metu žmogus išgyvena įvairius sunkumus, jie tarpusavyje persipina, vienas kitą pastiprina ir žmogui darosi per sunku su jais susidoroti“, – aiškino psichologė.
Specialistės teigimu, per gyvenimą didžioji dalis žmonių nors kartą pagalvoja apie savižudybę. Statistiškai Lietuvoje dažniausiai žudosi 40-55 metų amžiaus vyrai, dažniau gyvenantys kaimo vietovėse, vartojantys alkoholį.
„Vis dar vyrauja mitai, kad tik silpni kreipiasi pagalbos, kad stiprūs turi susitvarkyti patys, ypatingai tai aktualu vyrų atžvilgiu, kai manoma, kad tikras vyras visada turi būti pasirengęs pasirūpinti šeima, namais, reputacija“, – pastebi pašnekovė.
V. Šap teigimu, savižudybė retais atvejais įvyksta spontaniškai, dažnai apie tai galvojantis žmogus būna apgalvojęs savo veiksmus ir savižudybės grėsmės ženklus parodo aplinkiniams.
Nepraleiskite šių ženklų pro akis
Daugelis galvoja, kad apie savižudybę galvojantis žmogus tai nutyli, tačiau realybė kiek kitokia – 8 iš 10 nusižudžiusiųjų siunčia aiškius ženklus juos supantiems žmonėms.
„Pirmas labai aiškus ženklas – žmogus pradeda kalbėti apie mirtį apie savižudybę, jis galbūt pradeda klausti tam tikrų dalykų, susijusių su mirtimi ar savižudybe, pavyzdžiui, koks patikimiausias būdas nusižudyti.
Arba žmogus pradeda filosofuoti apie gyvenimo beprasmybę, apie tai, kad mirtis yra išsilaisvinimas iš įvairių sunkumų. Žmogus gali kalbėti apie tai tarsi juokaudamas. Humoras yra galimybė atsitraukti, jeigu aplinkiniai pradės jį kritikuoti ir pykti“, – teigė V. Šap.
Svarbu išgirsti žmogų, perklausti, ką jis nori tuo pasakyti, reikėtų palaikyti buvimu šalia, išklausyti, padėti ieškoti pagalbos.
Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į pasikeitusį žmogaus elgesį, jei jis ima elgtis rizikingai, pavyzdžiui, neatsargiai vairuoti, veltis į konfliktus, elgtis agresyviai. Gali pasireikšti ir kitokie požymiai – pasikeičia emocinė būklė, žmogus tampa jautresnis, nuleidžia rankas, nustoja bandyti spręsti problemas, gali imti tvarkyti palikimo, paveldėjimo klausimus, grąžinti skolas, artimiesiems atiduoti jiems asmeniškai brangius daiktus.
„Svarbiausia, ką mes turime pamatyti – pokytį žmogaus emocinėje savijautoje, bet ją lyginti ne su savimi ar kitais, o lyginti su juo pačiu. Labai dažnai žmogus tampa liūdnesnis, uždaresnis arba atvirkščiai – pasireiškia ūmaus pykčio, agresyvumo epizodai.
Taip pat jis gali būti dažniau verksmingas, pasikeičia bendravimas, žmogus būna tose pačiose žmonių grupėse, tačiau mintimis jis tarsi yra kitur, taip pat gali atsiriboti fiziškai“, – aiškino psichologė.
Pralinksminimas – ne išeitis
Blogiausia, ką galime padaryti – sukritikuoti, menkinti žmogaus problemas, skausmą, neviltį. Nereikėtų bandyti ir pralinksminti, nes taip ne padedame, o bandome užglaistyti mums nepatogią situaciją:
„Mes tą darome todėl, kad mums yra labai sunku būti šalia kenčiančio. Todėl mums atrodo, kad kuo greičiau žmogų pralinksminsime, problema bus išspręsta.
Tačiau jeigu mes iš tiesų norime žmogui padėti, mes turime būti su juo toje tamsoje, skausme, išbūti tą laiką, kad kartu išeitumėte į šviesą.“
Siūlant pagalbą, apie savižudybę galvojantys asmenys dažnai pirmąjį kartą jos atsisako, todėl reikėtų pasidomėti, kokios yra atsisakymo priežastys. Nepalikite tokio asmens vieno, perduokite jį į sveikatos priežiūros specialistų rankas.
„Kai žmogus kalba apie savižudybę, ypatingai jeigu jis jau planuoja savižudybę, kuo skubiau susieti šį žmogų su sveikatos priežiūros specialistais.
Būtų aplinkinis kelias skatinti žmogų pasikalbėti su savo artimaisiais arba skambinti į emocinės paramos linijas, nes jų specialistai, savanoriai lygiai taip pat sakys žmogui, kad jam skubiai reikia į sveikatos priežiūros įstaigą“, – teigė psichologė.
Ji paaiškino, kad pagal 2023 m. sausio 1 d. atnaujintą Dėl pagalbos savižudybės grėsmę patiriantiems asmenims teikimo tvarkos aprašą, tokiam asmeniui turi būti suteikiama pagalba, nesvarbu, ar jis atvyksta greitosios automobiliu, ar yra atvežamas į skubios pagalbos skyrių, ar kreipiasi į psichologines paslaugas teikiančias asmens sveikatos priežiūros įstaigas.
Atlikus psichosocialinį vertinimą toliau sprendžiama, ar žmogus bus gydomas stacionarias paslaugas teikiančioje gydymo įstaigoje, ar žmogus gali būti namuose ir lankytis pas specialistus.
