L. Baršauskienės veikla toli gražu apima ne tik pacientų lankymą – ji skaito paskaitas apie mirtį, paliatyviąją pagalbą, slaugą, privačiai konsultuoja šiomis temomis. Neseniai ji dalyvavo Karalienės Silvijos slaugytojiškame konkurse, kuriame pateko tarp šešių finalistų.
Apie slaugytojos profesijos kelią, kasdienybę dirbant su sunkiai sergančiais ligoniais, besikeičiantį santykį su mirties ir gyvenimo temomis bei dar daugiau L. Baršauskienė pasidalino su naujienų portalu tv3.lt.
Dažnai sakoma, kad slaugytojo darbas – darbas iš pašaukimo. Kas Jus atvedė į šią specialybę, ar tai buvo sunkus, ilgų svarstymų metu priimtas sprendimas, o gal priešingai, tai buvo svajonė kurios tikslingai siekėte?
Turiu Jus nuvilti. Nebuvo nei kažkokio pašaukimo, nei ilgiems apmąstymams turėjau laiko, slauga nebuvo ir mano svajonių darbas ar dar kažkas tokio, kas skambėtų labai dvasingai ir iškilmingai. Slaugoje aš atsidūriau staiga ir visai atsitiktinai. Jei kiek patetiškai – tai iš bado. Su vyru stengėmės kaip nors išmaitinti save ir savo vaikus. Buvo sunkmetis.
Tada mano specialybė buvo visai kita – felčerė laborantė. Tiktai ten, kur tuo metu gyvenau, artimiausiu laiku darbo pagal diplomą nenusimatė, o reikėjo iš kažko gyventi, tad persikvalifikavau ir, tokiu būdu, prieš 25-erius metus, tapau slaugytoja.
O jeigu tikėsime Dievu ar likimu, tai galėjo būti ir kiek kitaip. Mat, pirmoji mano slaugos pacientė buvo mano mamos mama, šeimoje švelniai vadinama Mamele. Vienas pagrindinių mano, prakutusios kaimo paauglės, darbų buvo Mamelės priežiūra ir slauga. Kiti šeimos nariai turėjo kitas pareigas, o šita didžiąja dalimi kliuvo man. Galbūt tai ta pradžių pradžia, tas mano neišgirstas pašaukimas, mano tiesioginė žmogiškoji paskirtis, savotiška misija šitoje žemėje.
Vis tik, darbas su sunkiai sergančiais pacientais, ko gero, ne kiekvienam. Kokios savybės, Jūsų manymu ir iš patirties, reikalingos šioje srityje, o kokios galbūt kaip tik pakiša koją?
Taip, matyt, tai tikrai darbas ne kiekvienam. Antraip, nežiūrėdami į kuklias šiandienos algas, jauni žmonės tuntais spiestųsi prie slaugos mokslų. Deja, jų, kaip mes visi žinom, ten toli gražu nėra tiek, kiek reikėtų. O dalis baigusiųjų taipogi iškeliauja kas į grožio procedūrų kabinetus, o kas į turtingesnius užsienius.
Manau, reikalingos visos kertinės asmenybinės žmogiškosios savybės. Nežiūrint to, esi tu slaugytoja, vaikučių auklėtoja darželyje, mokytoja mokykloje ar gyvūnų prieglaudos savanoris. Jei tavo prižiūrimas, slaugomas, mokomas ar kitaip aptarnaujamas objektas yra žmogus ar koks kitas gyvūnas, o ne įrenginys, prietaisas, padargas, pirmiausiai reiktų mėgti tai, ką darai, nestokojant atjautos, empatijos, kantrybės, pakantumo.
Kiekviena gyvastis to reikalinga ne ką mažiau nei oro ar vandens. Jau nekalbant apie tą, kuriai skauda, kuri kenčia, serga, miršta. Be to, gebėti nesišlykštėti (standartiškai žiūrint) itin šlykščiais dalykais. Slaugoje itin blogų vaizdų, kvapų ir garsų netgi labai daug.
O koją kiša aukščiau mano išvardintų savybių stoka + tai, kad dalis (įtariu, ne tokia ir maža) medicinoje ir slaugoje dirbančiųjų, švelniai tariant, nemėgsta savo darbo. O iš jo išeiti dėl vienokių ar kitokių priežasčių nesugeba.
Jei valytoja, kepėja ar buhalteris nemėgsta savo darbo, tai dažnu atveju gali blogai būti tik jiems patiems, o jei savo darbo nemėgsta slaugytoja, nukentėti gali gerokai daugiau žmonių. Ir nukenčia. Liūdnų istorijų esame girdėję kiekvienas ne vieną ir ne dvi.
Manau, kad dažno žmogaus supratimas, kas yra slaugytojo darbas su realybe prasilenkia gerokai. Pirma – tai labai nešvarus, eilinio piliečio akimis žiūrint, netgi atgrasus, šlykštus darbas. Tas dailus baltas chalatėlis ar maloni akiai šiuolaikinė slaugytojiška uniforma gali sukelti klaidinančią iliuziją.
Slaugytojo darbą skirtingi žmonės įsivaizduoja labai skirtingai. Tad kaip atrodo Jūsų darbo diena, kokia pagalba reikalinga sunkiems pacientams?
Mano slaugytojiška diena paprastai prasideda kelione į paciento namus, įsėdus į darbovietės automobilį arba keliaujant viešuoju transportu. Su nemaža kuprine ant pečių aš praveriu savo paciento namų duris ir ten didžiąja dalimi darau tą patį, ką daro slaugytoja poliklinikos procedūriniame kabinete arba įėjusi į savo skyriaus palatą.
Mano darbas – pačių įvairiausių mėginių tyrimams ėmimas, zondų, kateterių įvedimas, įvairiausių stomų priežiūra, elekrokardiogramos užrašymas, pačios įvairiausios injekcijos, lašinės infuzijos, visų įmanomų žaizdų perrišimas, mokymas, konsultavimas, edukavimas. Palaikymas, nuraminimas, išklausymas, padrąsinimas į komplektą taipogi įeina.
Ar netenka tapti ne tik slaugytoja, bet ir emociniu palaikymu pacientui, jo artimiesiems? Greičiausiai, būtent artimiesiems ir tenka didesnė našta nei pacientui?
Tikrai taip, man gana dažnai atrodo, kad ligonio artimiesiems netgi sunkiau, nei pačiam sergančiajam. Jis kartais dėl savo būklės dezorientuotas, daug ko nesupranta, nesuvokia padėties beviltiškumo, o artimieji viską žino ir puikiai supranta, bet fiziškai padėti gali labai mažai. Palaikyti, atjausti, priglausti, šalia pabūti – taip, bet padėti įveikti ligą ar sau pasiimti dalį mylimo žmogaus skausmo, kančios, bejėgystės – deja, ne. Tai labai vargina, skaudina, sekina, stumia į visišką neviltį.
Dalį viso to, nori ar ne, vienaip ar kitaip, visgi, tenka sugerti slaugytojai. Neskaitant artimųjų, ji arčiausiai ligonio. Paprastai žino apie savo pacientą kur kas daugiau nei siekia jos pareigos. Būna, tu sužinai tai, ko nežino net ligonio artimieji. Mat, prieš mirtį kartais pasinori nusimesti sunkią naštą. Ir jeigu tam netinka kunigas, tai lieka slaugytojos opcija.
Skaičiuojate daugiau nei 25-erius metus šioje sferoje, tad greičiausiai nesuklysiu sakydama, kad teko matyti visko – kaitų, pokyčių ir t. t. Kokie, Jūsų akimis, buvo esminiai pokyčiai, kaip keičiasi slaugytojų poreikis, pačių pacientų požiūris į šiuos specialistus?
Kol kas didelių pokyčių nematau. Nežiūrint to, kad mano darbovietėje mobingo nėra, itin geri santykiai tiek tarp kolegų tiek su vadovybe, o darbo užmokestis taipogi pamažu juda teisinga linkme. Ne taip sparčiai kaip norėtųsi, bet bent jau juda. O ir visa kita pas mus geros normos ribose. Bet manau, kad mano darbovietė labiau prie išimčių, nei prie liūdnos daugumos.
Mobingas iš slaugos įstaigų niekur staiga neišgaravo, krūviai didžiuliai irgi niekur nedingo, algos daug kur absurdiškai mažos, nežiūrint didelės atsakomybės ir klaidų kainos, įgytų diplomų, licencijų, galybės išklausytų paskaitų, išdirbtų dešimtmečių, prarastų sveikatų.
Kad situacija slaugoje yra itin prasta rodo didelis ir toliau nenumaldomai didėjantis slaugytojų stygius. Vienur jų tiesiog katastrofiškai trūksta nuolat, o kitur, kaip kad pas mus, šiuo metu visi etatai užimti. Kažin ar tik neartėjam prie to, kad puikiai besitvarkančios įstaigos darbuotojų nestokos, o senoviškai dirbančioms teks užsidaryt.
Žinau tik vieną, kad didelė naujosios slaugytojų kartos dalis nuolankiai vergiškai nedirbs ir nesitaikstys su nepriimtinomis sąlygomis dešimtmečiais, kaip tai darėme mes, sovietmečio palikimas. Jos labai greitai atsidurs ten, kur bus tinkamai vertinamos, kur darbui ir tobulėjimui bus suteikiamos puikios galimybės.
Bendrai paėmus, pacientų, jų artimųjų ir apskritai visuomenės požiūris į slaugytoją šiandien vis dar tebėra iš pat šaknų neteisingas, blogas. Mes dar vis tebesam sestričkos, seselės, slaugės, neretai vertinime ne ką aukščiau valytojos (su visa derama pagarba šitam darbui). Neretai seno raugo gydytojas vis dar mielai „nusilengvins“ ant slaugytojos, nes savo darbe prikaupė daug sunkumo.
Pacientai, jų artimieji – taip pat. Kad ir kaip nepatiktų gydytoja, su ja elgtis pagarbiai dažnas gebės, o va su slaugytoja – kaip išeis, kaip pasinorės. Nors man ir čia sekasi – mano darbo bare tai pasitaiko retai. Nors gal dėl to, kad jau pramokau beveik tinkamai save atstovėt, o tai žmonės jaučia.
Tai ir toks darbas, kur susiduriama su labai plona riba tarp gyvenimo ir mirties, o mirtis mums, lietuviams, vis dar tarsi tabu, baimę keliantis dalykas ir dažnai gyvename taip, tarsi gyvensime visą amžinybę – kaip akistata su mirties tema keičia santykį su ja?
Manau, kad mano požiūris į mirtį ir apskritai santykis su ja net labai teisingas. Nežinau ar visada taip buvo, o jei ne, tai nuo kada yra būtent taip, aš nepamenu. Regis, tikrai nuo seniai. Ko gero, čia pasitarnavo būtent mano darbas.
Jau 10 metų slaugau paliatyviuosius pacientus, kurių kelelis pagreitintai veda link paskutiniųjų durų. Kiekvienas, o ypač gerokai jaunesnio už tave žmogaus, išvykimas pametėja: „Tu čia laikinai, šitas buvo už tave visą šmotą jaunesnis. Ar tu laiminga, ar savo gyvenimu patenkinta, juk nežinai kiek tau pačiai liko?..“
Ne vien žinoti apie savo mirtingumą, bet realiai jį suvokti, kasdien jausti savo ir apskritai gyvybės ir visa ko pasaulyje trapumą, laikinumą yra didelė laimė ir gėris. Tu netupi iliuzijos bačkoj, kad visi blogi dalykai nutiks kažkam kitam, o ne tau, kad ir kaip durnai besielgtum, gyvensi dar oi kaip ilgai ir viską suspėsi. Ir laimingu tapt, ir klaidas ištaisyt, ir pagyvent taip, kaip nori.
O kol kas – kaip visi – bet kaip, kaip papuolė. Painkščiant, pakeiksnojant valdžią, lekiant nesibaigiančių varžybų maratone, plėšantis dėl jo didenybės daikto, pinigo, šlovės, garbės, kitokių niekų, piktinantis dėl bereikšmių smulkmenų ir atidėliojant… gyvenimą.
Tikriausiai ir emocijų būna įvairių, nes ir pacientų istorijos įvairiausios – kaip pavyksta neparsinešti sukauptų emocijų į namus, palikti jas už durų? Koks Jūsų receptas, kaip nusimesti emocijas, kai jos susikaupia?
Nors ir esu labai emocionalus žmogus, po darbo parsinešamų emocijų krepšys vis labiau traukiasi. Pastaruoju metu parsinešu jį dažniausiai visai tuštutėlį. Ir neatrodo man, kad atbukau ar peregiau, anaiptol. Manding, tapau slaugytojiškai išmintinga.
Jau kuris laikas man sekasi kiekvieną istoriją palikti kitoje užveriamų durų pusėje, ten, kur tai ir vyksta. Kur apsčiai besigaluojančių dėl saviškio, tad į komplektą dar ir manęs tikrai nereikia. Panašu, išmokau jaudintis tik dėl savųjų, o svetimuosius išlydėt ramiai filosofiškai.
Ilgą laiką naudojau dvi nuostabiai paveikias švininių emocijų atsikratymo terapijas. Viena jų – trumpojo išverkimo, savotiško vidinio išsiskalbimo, išplovimo. Sakyčiau toks trumpasis „išsiverk – palengvės“ variantas. Kitas gelbėtojas – kūrybinio išrašymo terapija. Per ją kažkaip netyčia ir nepastebimai, žiū, visa knyga susirašė.
Sako, kol nesuvokiame, kad vieną dieną ateis paskutinioji, nemokame vertinti gyvenimo ir kiekvienos dienos, gyventi čia ir dabar. Ar slaugytojo darbas išmoko labiau kitaip žvelgti į gyvenimą, įvertinti kiekvieną dieną ir neatidėlioti ateičiai?
Ar kitas slaugytojas jų darbas kažko išmoko, tame tarpe teisingo požiūrio į mirtį, aš nežinau. Bet mane, panašu, būtent darbas ir išmokė. Taip man atrodo.
O kad gana didelė mano sutiktų žmonių dalis tik gyvenimo juodraštį rašo, tai tiesa. Užuot gyvenę, tupi iliuzijoj, kad viską tvarkingai į švarraštį perrašyt dar tikrai suspės, kad dar daug turi laiko, tai galima ir pašvaistyt dar dešimtmetį, kitą.
O čia bac ir atneša koks daktarėlis nuosprendį su kokia tai negera stadija ir ligos pavadinimu, bet, deja, neatneša gerų perspektyvų. O tada – liūdna, pikta, skaudu, baugu, apmaudu mirti dorai nei nepagyvenus, tik kažkokioj nevykusioj repeticijoj sudalyvavus.
Jūsų akimis, koks lietuvių požiūris į šias dvi temas – gyvenimą ir mirtį? Ar neaukojame gyvenimo kokybės vardan kiekybės, o jau artėjant mirčiai pradedame gailėtis, ko nepadarėme? Ir ar nesame apsėsti gyvybės, gyvenimo tema, kad mirties tema vis dar tokia bauginanti?
Deja, nieko gero apie, matyt, didelės dalies žmonių požiūrius ir vertybes pasakyti negaliu. Įskaitant gyvenimo prasmingumo ir mirties temas. Šiandieninėje iki kaulų smegenų vartotojiškoje visuomenėje, kur tu tą mirtį beįkiši. O juk mirtis gali būti pajėgi išmokyti prasmingai, išmintingai gyventi.
Deja, daikto, pinigo, brangaus blizgučio, šlovės, garbės, žinomumo siekiai viską sustato į vietas pagal save, žmogui ir susivokti nespėjus. Gyvenimus kopijuojam vieni nuo kitų, nei neįtardami, kad galime gyventi savo, autentišką, gal net gerokai besiskiriantį nuo įprastinės daugumos, gyvenimą. Bet ne, prisiskiriame save kažkokiai socialinei grupei ir sykiu su kitais bendroj karuselėj sukam ratus, kaip tas asiliukas, varžtais priveržtas prie įrenginio platformos.
Taip, daugelis rado, girdėjo, skaitė dešimtis dalailamiškų sentencijų. Citavo visuomenėje pripažintus išminčius, filosofus, žavėjosi jų nugludintais perlais, dalijosi soc. tinkluose. Bet... tik skaitė, žavėjosi, siūlė kitiems, tačiau nieko, o nieko iš to neišmoko. Nes gyvena ir elgiasi priešingai, nei filosofuoja.
Kad gal visgi žmonės gyvenimą aukoja nei dėl kiekybės, nei dar dėl kažko. Jie net nesusimąstydami, „gyvena“ su įjungtu automatiniu režimu, it vežiman įkinkyti arkliai su akidangčiais šonuose, kad nematytų, ko nereikia, kad jų neblaškytų „pašaliniai“ dalykai.
Retsykiais praslenkanti menka mintelė, kad gal verta būtų kažką keisti, nes daugiau vargstu nei gyvenu, paprastai pokyčių neatneša. Mat, nežinomybės baimė greitai ir standžiai pokyčiams užtraukia rankinį.
Paleisk niekaip savarankiškam gyvenimui neparuoštą vergą ar baudžiauninką nuo jo šeimininko ir tas (daugeliu atvejų) baigs greit ir blogai. Gyventi reikia ruoštis, mokytis pamažu ir kantriai, kasdien. Ta ruoša ištreniruoja baimę, paversdama ją drąsa. Čia panašiai kaip su raumenų treniravimu.
Taip, kai lovos kojūgalyje įsitaiso mirtis, dažną sykį supratimas ateina, bet… jau visu gyvenimu pavėlavęs. Suvokimas, kad čia tik buvai, o ne gyvenai, kad beveik viską darei atbulai, nei norėjai, sukelia nemenką skausmą, kurio malšinimui išrasto vaisto, deja, dar nėra.
Nežinau ar verta garantuotai teigti, bet įtarti, kad slaugytojos darbas mano galvoje įjungė aiškumo lempą, tai tikrai galima. Apie kitas šios specialybės atstoves nieko aiškaus pasakyti negaliu. Reiktų klausti jų pačių.
Iš sukauptos ilgametės patirties, koks būtų palinkėjimas, ko galbūt dar trūksta, kad gyventume kokybiškiau ir keistųsi požiūris į mirtį? Juk įsisąmoninus, kad nė vienas negyvensime amžinai, atrodo, ne tokia baisi ta mirtis, bet kodėl jos taip bijome?
Linkėk nelinkėjęs, vargu ar kam iš to bus naudos. Man keista tai, kad žmonėms, kaustomiems mirties baimės, nekyla klausimas „kodėl bijau, kur slypi baimės šaknys, kaip jas nukirst ir tą baimės medį galiūną pargriaut ant šono?“
O atsakymai daugiau nei paprasti. Mirties bijo tie, kas turi, ką prarasti. O turi ką prarasti tie, kas prie ko nors smarkiai prisirišę. Ir, deja, be jokios galimybės paleisti. Ką jau ten bekalbėt apie lengvą, savaiminį paleidimą, orų, pagarbų atsisveikinimą, kai tam išaušta diena.
Kartais pagalvoju, kad gausiai materija aptekusieji mirties valandą, jei gerai pamąstytų, imtų pavydėti vienišam benamiui, kurio visas turtas visada su savimi, o svarbiausias žmogus – irgi sykiu. Kuriam nereikia bijoti, kad jį kažkas apleis, iš jo kažkas kažką pavogs, atims, kad verslas subankrutuos, kad paskolos galutinai užsmaugs, kad vaikai prie jo ligos patalo nebudės, kaip, beje, ir jis pats, turtingasis – nei prie ko nesišlies, nes neturės laiko, nes užsiims svarbesniais reikalais.
Tik jam pabaigoj tai kainuos nepalyginamai brangiau nei tam vienišiui benamiui. Ir gaunasi vat paradoksaliai, kad nesvarbu, kokiam karste kuris gulės, anapusybėn abu nusineš lygiai tiek pat – nieko. Tai ar verta plėšytis save ir visus apleidus?
Tiesa, yra tokie dalykai, kuriuos nusinešame su savimi, net ir palikdami čia, kitiems. Tai geri darbai. Jie lengvi, patogiai telpantys įkapių kišenėse bei karste po ta kieta pagalve. Jų nesunaikina krematoriumo liepsnos, anei apklojimas žeme. Papuola ir tokių geradarbių, katrie lieka ne metams ar dešimtmečiams, o šimtmečiams ar net tūkstantmečiams. Tokie, kurie keičia pasaulio ir žmonijos istoriją.
Keistenybė ta, kad žmonės tai žino, bet nenaudoja. Matyt, todėl, kad žinojimas nėra lygus realiam, aiškiam suvokimui. O palinkėjimas trumpas ir paprastas. „Lėto gyvenimo ir greitos mirties.“
Jau kitų metų pradžioje pasirodys ir Jūsų knyga pavadinimu „Mirtis ir mažiau svarbūs dalykai“. Šį pavadinimą, ko gero, galima interpretuoti labai skirtingai. Kaip jį interpretuojate Jūs? Galbūt jau aiški ir data, kada bus galima įsigyti knygą?
Pavadinimas atspindi mano gyvenimišką filosofiją, kuriai susiformuoti, kaip jau išsiaiškinom, nemenkos įtakos galėjo turėti ir mano dirbamas darbas.
Kodėl pagal pavadinimą mirtis, kaip ir svarbiausia tapusi, o kiti dalykai, suprask, svarbūs jau gerokai mažiau? Ogi todėl, kad mirtis yra vienintelis tikras, garantuotas, nekvestionuojamas ir jokiomis stebuklingomis priemonėm neatšaukiamas, nepakeičiamas dalykas kiekvieno mūsų gyvenimuose. Įvyksiantis kažkada, galbūt net labai tolimoje ateityje, tačiau jau šiandien, dabar tai – faktas.
Visa kita gali būti arba ne, susidėlioti, įvykti vienaip, kitaip ar net trečiaip. Vieniems kažkas, kaip pvz. vaikų gimimas, įvyks, o kitiems ne, svajonių darbas, jaunikis bus arba ne, laimingu jaustis žmogus išmoks arba nelabai. O mirtis be jokios pastangos, išankstinio užsakymo ar atšaukimo – prašom, šekit, va. Kai realiai suvoki, kad kažko itin svarbaus, svarbiausio atlikt gali nespėti, imi mąstyti kitaip.
Tai gerokai daugiau, nei tik žinojimas, kad ne visi vairuotojai vairuoja saugiai, ne visos diagnozės su geromis perspektyvom, ne visos ūmios būklės, traumos, sutrikimai palieka pakankamai laiko atsiprašyti, susitaikyti, meilę išpažinti, padėkoj nusilenkti, atgailą atlikti, pradėtą pabaigti, kiek kitaip imi žiūrėti į laiką, žmones, įvykius ir reiškinius. O ypač į save patį savo paties gyvenime.
Knyga turėtų skaitytojus išvysti pavasarį. O ankstyvą ar vėlyvą, matysim.
Jeigu reikėtų į kelis sakinius sudėti pagrindinę, raktinę informaciją apie Jūsų pasirodysiančią knygą, kaip ją apibūdintumėte? Ką į ją sudėjote ir ar viskas, ką norėjosi sutalpinti, tilpo?
Knyga ne apie „kas“, o apie „kodėl“ nutiko, įvyko, susiklostė, pasielgė. Ar galėjo būti kitaip? O jei galėjo, tai ką derėjo daryti, kad tas „kitaip“ (geriau, sėkmingiau) būtų įvykę. Kažkur reziumuoju aš, kažkur išvadas teks pasidaryti patiems skaitytojams.
Didžiąja dalimi knyga – mano pacientų istorijos, kuriose, su kuprine ant pečių, prašmėžuoja ir mano šešėlis. Kažkiek asmeninių istorijų, kurios įtakojo, gal net lėmė vertybių išsikristalizavimą, keletas šiaip mėgėjiškų pasfilosofavimų (pafilosofavimų).
Tilpo ne viskas, kas parašyta, na o galvoje liko antra tiek. Bet kožnas žinom, kad „daugiau ne visada geriau“.
Knygos išleidimas vis artėja, tad jau greitai ir skaitytojai paims ją į rankas. Kokią žinutę norėtumėte kad jie išsineštų, perskaitę knygą?
Į šitą klausimą aš jau atsakiau, šešiais paprastais žodžiais. Bet mielai pakartosiu prailgintą atsakymo variantą. Knygoje nesudėtingai užkoduota – „visiems linkiu išeiti iš automatinio režimo, jau šiandien pradėti mokytis lėto, ramaus ir paprasto gyvenimo, kuris įgalus mus, sveikus ir laimingus, nuvesti iki orios, ramios ir greitos mirties. Ir įsisąmoninti tai, kad ji gali laukti prisišliejusi prie bet kurio kampo.
Dar – kad niekas mums nepriklauso ir nėra mūsų, įskaitant mylimus žmones. Viskas mums duota laikinam pasidžiaugimui, todėl išmokti realiai tai jausti, gebėti džiaugtis viskuo, ką gavome. Neprisirišti, nesisavinti, nesiekti įsigyti, turėti, užvaldyti. Tada nebus taip skausminga prarasti, netekti, paleisti.“
Na dar būtų gerai įvaldyti visa ko mylėjimo meną ir dėkingumą už viską, kas su mumis nutinka. Skaudi, bet labai naudinga pamoka ar tiesiog banalaus džiaugsmo pliūpsnis, tai bebūtų.
