Deja, šiemet martelė, kurią gerbiu ir myliu, mane paliko be žado.
Kai likus porai dienų iki Kūčių skambino paklausti, ką atsivežti, pasakiau, kad nieko nereikia ir viskuo pasirūpinsiu pati.
Marčios poelgis pribloškė
Vis tik pažadėjo atvežti silkės ir kažką saldaus prie kavos. Pasirodo, norėjo vienaip, o padarė kitaip. Atvykę su maišais dovanų, marti pribėgo prie vaišių stalo ir viduryje, tarp kitų patiekalų, padėjo didžiulę lėkštę su sušiais!
Čia kažkoks pasityčiojimas iš Kūčių – o kaip tradicijos, kaip šventės, kaip tikėjimas?
Juk Kūčių vakarienė – pagarba praeičiai, senoliams, šeimai. Ar tikrai gali ant Kūčių stalo puikuotis būtent sušiai? Baisu net pagalvoti!
Kai paklausiau, kodėl taip sugalvojo, ji paaiškino, kad Kūčių vakarienės metu nori išragauti įvairių skonių.
Nepamiršiu niekada jos tokio poelgio – juk yra ištisi metai ragauti įvairius patiekalus, ar būtinai reikia per Kūčias?
Gaila, kad šiuolaikiniai žmonės nemąsto ir negalvoja apie tikrąsias vertybes ir eina pačiu paprasčiausiu keliu – ką randa, tą nuperka ir atveža.
Autorius: skaitytoja Rima