Pamenat vaikystėje, kai pakeldavote nuo žemės sudžiūvusį molio gabalą, imdavote jį trupinti ir viduje atrasdavote spalvotą akmenėlį…
Viso pokalbio su Luku metu manęs neapleido jausmas, kad bandydamas pralaužti drovumo (tariamo ar įgimto) šarvus, aš vis randu negludintus brangakmenius, iš kurių gimsta ne pagal metus brandžios ir visiškai netradicinės asmenybės portretas.
Gyvenimo „lentynėlės“
Luko pasaulis siaurąja prasme – darželio auklėtoja dirbanti sesuo Ernesta, tėtis Linas, mama Vaida (gyvena atskirai – tėvai išsiskyrę) ir seneliai – Birutė ir Petras Simsonai.
Tačiau pakanka trūktelėti vieną siūlo galą, ir staiga prieš akis išdygsta nei akimis, nei siela neaprėpiamas pasaulis, kurio pradžia ir pagrindas – Raubonių kaimas, o pabaiga… Abejoju, ar net Dievulis žino, kur likimas, talentas ir užsispyrimas nuneš šį jauną žmogų.
– Abejoju, ar sėdėčiau prieš jus ir pasakočiau šią istoriją, jei ne mano seneliai. Jie buvo ir yra tie žmonės, kurie visą mano trumpą gyvenimą kryptingai stūmė link muzikos, meno, kultūros. Būdamas gal šešerių pirmą kartą užėjau į Raubonių kultūros namus. Ir pasilikau…
Dainuodamas, stebėdamas kitus, padėdamas ir įsitraukdamas į mažo kaimo kultūros namų gyvenimą aš ten ir užaugau… Buvo, kas pyko, ką aš erzinau savu buvimu, dainomis ir muzikavimu, bet nieko negalėjau sau padaryti. Mane ta vieta traukė ir tebetraukia dabar. Neseniai čia įsidarbinau darbininku – 0,25 etato ir tuo be galo džiaugiuosi.
Lukas groja ir dainuoja Raubonių „Tatulos“, Pasvalio „Rags“ folkloro ansambliuose, organizuoja ir veda renginius, groja vargonais Mišiose, rašo straipsnius Petro Vileišio gimnazijos laikraščiui, aktyviai dalyvauja Vileišiečių organizacijos veikloje… Neseniai gavo pasiūlymą suburti ir vadovauti Raubonių vaikų folkloro kolektyvui. Sakė – bijąs, bet bandysiąs…
Kol išsiaiškinu visas jo veiklas, net pamirštu, kad Lukas Simsonas – Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos trečiokas. O tarp visų šitų veiklų dar lieka laiko mokslams?
– Rytais visuomet keliuosi pusę septynių. Atmerkiu akis ir greitai mintyse susidėlioju visus dienos darbus. Praryju pusryčius, bėgu į mokyklą. Po pamokų – skubiai į Raubonis. Jei yra laiko – greitai (aš mėgstu visur lėkti kaip akis išdegęs, lėtai niekur nevaikštau – lėtai judantys mane žudo) užvalgau ir į darbą kultūros namuose.
Čia susitvarkau viską, kas man priklauso (o dažniausiai „priklauso“ viskas – nuo renginio reklamos iki apšvietimo ir pravedimo) ir lekiu namo. Pamokas ruošiu lėtai ir atsakingai (juokiasi) – nepamirštu, kad tai kol kas pagrindinė mano pareiga.
Jei yra laisva minutė (kas pasitaiko ypač retai) – tiesiog ištiesiu kojas ant sofos ir mėgaujuosi ramybe. O tada ateina savaitgalis! Penktadieniais, šeštadieniais – koncertai, sekmadieniais – vargonavimas… Visa savaitė judesy didžiausiam, bet aš nesiskundžiu, man patinka. Bele tik kas kviečia…
Lukas tikina, jog skubėjimą, ko gero, paveldėjo iš vietoje nenustygstančios močiutės. Tačiau greitai nereiškia bet kaip.
– Viskas, ką darau, privalo būti gerai. Esu perfekcionistas ir man labai svarbu, kad viskas gyvenime būtų „sudėliota į savas lentynėles“.
Nepaprasti dalykai…
Aš dar nepapasakojau svarbiausio – ypatingos meilės istorijos. Nepaprasta ji pasirinktu objektu, beatodairišku atsidavimu ir (tikiuosi, tai perskaitęs Lukas nepuls į puikybę, bet aš tik pakartosiu kelių jį gerai pažįstančių žmonių žodžius) unikaliu talentu.
– Pirmas instrumentas, kurį paėmiau į rankas, buvo sintezatorius. Juo išmokau groti muzikos mokykloje. Dar bandžiau lankyti solinį dainavimą, bet dėl balso mutacijos teko mesti. Raubonių kultūros skyriaus administratorė Gražina Paškevičienė kartą man atvežė seną, už mane anuomet didesnį akordeoną.
Tūsiau, tūsiau, spaudžiau klavišus ir kažkas gavosi… Vis matydavau ir girdėdavau, kaip Lidija Zagorskienė groja armonika. Man tai buvo taip gražu, kad trūks plyš norėjau išmokti groti pats. Paprašiau Lidijos ir ji man padovanojo savo pirmąją armoniką. Kaip dabar pamenu – parsinešiau namo, atsisėdau sūpynėse ir ėmiau tarškint… Nesupratau nei kaip, nei ką spausti… Močiutė sako – padėk, nieko čia tau neišeis.
Nepadėjau. Bandžiau, o 2017 metais su ta pačia armonika tapau „Tramtatulio“ laureatu… Mane muzikos mokykloje bandė išmokyti groti iš natų. Nepavyko. Tad viską groju ir mokausi tik iš klausos. Kai iš mūsų krašto iškėlė kunigą Algimantą Petkūną, kartu išvyko ir vargonininkas. Pasidarė liūdna per Mišias ir aš pagalvojau – kodėl neišmėginus! Atsisėdau, pabandžiau… Iš pradžių gal kai kam ir ausį kiek rėžė, bet dabar viskas gerai – ir grojam, ir giedam. Vieną sekmadienį Raubonių koplyčioje, kitą – Kraštų. Ar kas mane mokė, padėjo? Ne… Pats… Iš savęs…
Mano ausys tokios… Žinau, kad prosenelis gamino instrumentus ir pats grojo, gal tai ir man persidavė… Dar norėčiau išmokti kanklėmis groti. Kažkiek jau pavyksta, bet reikia daugiau žinių. Labai norėčiau, kad Daiva Adamkavičienė mane išmokytų, bet ji vis neranda laiko…
Lukas vis kalba ir kalba apie didžiąją gyvenimo meilę – muziką, apie jį supančius žmones, darbus, ateities planus. Kiekvienas jo žodis – nata, sakinys – akordas. Ir kažkurią akimirką suprantu, jog prieš mane anaiptol ne septyniolikmetis jaunuolis, o brandus vyras, žinantis ir suprantantis apie kasdienybės dėsnius gerokai daugiau nei jo bendraamžiai.
Ir galbūt ne visuomet jam pavyksta rasti tinkamus žodžius apibūdinti tam, ką yra patyręs ir matęs, bet jei tik kas į rankas paduotų armoniką… Lukas tuomet išgrotų visus savo septyniolika metų – aplinkinių pašaipas ir atkaklumą, tėvų skyrybas ir beatodairišką senelių meilę, paaugliškus nusivylimus ir toli nešančias svajones…
Sakoma, kad muzika – geriausias būdas prisiliesti prie Dievo… Regis, Aukščiausiasis bus palietęs Luką, kad kuo daugiau žmonių tai patirtų…
– Mane veža liaudies muzika. Neįsivaizduoju savo gyvenimo, savo ateities be folkloro. Žinau, kad tai nepopuliaru, tačiau tradicijos privalo išlikti ir gyvuoti.
Noriu būti vienas iš tų nedaugelio, kurie jas puoselės ir saugos. Todėl ir mano namuose nuolat skamba liaudiškos dainos. Kažką dirbdamas ar besimokydamas leidžiu įrašus.
O jei pasidaro liūdna – išsitraukiu armoniką. Pagroju, padainuoju, paliūdžiu ir vėl gyvenimas pasidaro gražus… Šiais laikais populiarios įvairios folkmuzikos samplaikos. Tokie dalykai sudomina ir įtraukia jaunimą. Mėgstu ir aš tai klausyti. Tačiau asmeniškai man įspūdingiausios senosios aukštaitiškos – mūsų babų dainos. Jose yra kažkas labai nepaprasto…
Ką Lukui reiškia stovėti ant scenos?
– Labai daug įvairių jausmų. Kai groji scenoje ir matai spindinčias žmonių akis, matai, kad jie šypsosi, yra laimingi, ir pats perimi tuos jausmus.
O kai matau liūdnus, susirūpinusius žvilgsnius, stengiuosi pagroti taip, kad žmogus pasijaustų geriau. Nulipus nuo scenos visi šitie jausmai – džiaugsmas, liūdesys, malonumas, bendrystė – susipina. Kita vertus, jaučiu pasididžiavimą. Ne tiek tuo, kad man kažkas pavyko, o kad kažkas atėjo į koncertą. Kaimuose žmonių mažėja, o jų susidomėjimas kultūra, ypač folkloru, labai mažas…
„Esu laimingas“
Kiti metai Lukui – paskutiniai Pasvalio Petro Vileišio gimnazijoje.
– Suvokimas, kad baigsis vienas gyvenimo etapas ir teks pabėgti iš vietos, kur taip giliai suleistos šaknys – liūdina. Pirmiausia dėl to, kad teks palikti Raubonių kultūros namus, kurių sienos tikrąja tų žodžių prasme gydo mano sielą. Aš jau nekalbu apie Gražiną Paškevičienę ir Lidiją Zagorskienę – visus tuos metus tempusias mane į priekį ir palaikiusias visame kame. Be jų bus labai sunku. Ar norėčiau jas pakeisti? Ne. Aš iš labai arti mačiau ir žinau, koks sunkus yra kultūros darbuotojo darbas kaime…
Jei viskas bus gerai, gimnazistas svajoja studijuoti etnomuzikologiją. O jei nepasiseks, vaikinas turi ir planą B.
– Mintys sukasi apie lietuvių kalbos mokytojo specialybę. Kodėl? „Tiksliukas“ niekada nebuvau ir nebūsiu. Patinka literatūra, ypač lietuvių rašytojai ir poetai. Gal kiek erzina, kad mokytoja mane vis verčia dalyvauti raiškiojo skaitymo konkursuose. Nesakau ne, bet jau galėtų manęs nebetempti… Ten jaučiuosi labai ne savo rogėse… Ko reikia, norint būti geru mokytoju? Pašaukimo. Be jo nieko gero nebus. Jį neabejotinai turėjo mano močiutė, dirbusi pradinių klasių mokytoja.
Paklaustas, ar yra žmogus, kurį Lukas galėtų vadinti mokytojo idealu, vaikino balsas išdavikiškai virpteli.
– Rasa Sturienė – mano pradinių klasių mokytoja. Ji mane „įgrūdo“ į renginių vedimo „mėsmalę“, kurioje sukuosi iki šiol. Kai tėvai skyrėsi, buvau visiškas vaikas. Mokytoja buvo tas žmogus, kuriai galėjau visomis prasmėmis atsiverti. Ji labai daug man padėjo. Neužmiršiu to niekada…
Vaikino atodūsis virsta senovinio romanso melodija, kuri veda mus kažkur labai labai toli.
Į Prancūziją – šalį, kurią prancūzų kalbą mokęsis Lukas visuomet svajojo aplankyti. Į Norvegijos žuvų apdirbimo fabrikus, kuriuose jis niekuomet nenorėtų dirbti, nes „storesnė piniginė nekompensuoja to, ką palieki Tėvynėje“.
Užsukame į Valakėlių „Naktišokius“, kuriuose vaikino dūšia atsigauna, nes „bent kartą metuose nereikia groti ir galima šokti iki paryčių“. Ir apsukę visus kartu su seneliais aplankytus Lietuvos kampelius nusileidžiame ant Tatulos kranto…
– Aš laimingas. Visuomet kartoju, kad jei kas nors nepavyko – reikia šypsotis. Ar tokia mano sėkmės formulė? Nežinau. Tiesiog mano viduje visuomet šypsosi mažas spinduliukas.
