• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Naujienų portalas tv3.lt anksčiau dalinosi istorija apie viename socialiniame tinkle plintantį katalikų kunigo Arnoldo Valkausko anekdotą, pasakytą per mišias. Bažnyčioje esantys žmonės, išgirdę jo žodžius, prapliupo juokais.

Naujienų portalas tv3.lt anksčiau dalinosi istorija apie viename socialiniame tinkle plintantį katalikų kunigo Arnoldo Valkausko anekdotą, pasakytą per mišias. Bažnyčioje esantys žmonės, išgirdę jo žodžius, prapliupo juokais.

REKLAMA

Šis anekdotas socialiniame tinkle ėmė plisti tarsi virusas. Ši situacija įplieskė diskusijas – ar humoras sakralioje erdvėje yra gaivus ir žmogiškas elementas, ar vis dėlto kartais peržengia ribas, kurias tikintieji laiko šventomis?

Prajuokino susirinkusiuosius 

Socialinio tinklo „Instagram“ paskyroje, pasivadinusioje „romoskatalikas“, pasirodė katalikų kunigo Arnoldo Valkausko pasakytas anekdotas.

REKLAMA
REKLAMA

„Anekdotas. Sako:

– Numirė žmogus.

Atėjo pas Petrą, sako:  

– Leisk į dangų.

Tas beldžia:

– Nėra tavęs sąrašuose. Ką tu gero gyvenime padarei?

– Nieko. Pragyvenau su žmona penkiasdešimt metų.

– Tai reikėjo sakyti iš karto, kad tu kankinių sąraše“, – anekdotą citavo A. Valkauskas.

REKLAMA

Po šio anekdoto bažnyčioje aidėjo juokas.

„Tai gerai, kad Albina negirdėjo“, – nusijuokė kunigas.

„Girdėjo, girdėjo. Aš gerą klausą turiu“, – atsakė bažnyčioje esanti moteris.

Psichologo atsakas: kada derama juokauti, o kada ne?

Psichologas Gediminas Navaitis sako, kad norint suprasti, kodėl kartais juokelis rimtoje situacijoje padeda atsipalaiduoti ir  prajuokina, o kartais – net sukelia pasipiktinimą, pirmiausia reikia pažvelgti į tai, kaip funkcionuoja pats humoras.

REKLAMA
REKLAMA

Pasak jo, kiekvienas juokas ar anekdotas remiasi tam tikra konceptualia struktūra – mūsų turimomis nuostatomis apie pasaulį, žmones ir situacijas. Juokas dažniausiai gimsta iš paradokso, netikėto perėjimo iš vienos pasaulio matymo visumos į kitą.

Tačiau, anot psichologo, anekdotas niekada neegzistuoja vakuume – jis visada turi savo aplinką, kontekstą. Tas pats anekdotas vienoje šalyje ar bendruomenėje gali būti visiškai nesuprantamas, o kitoje – juokingas tik tiems, kurie žino konkretaus įvykio aplinkybes.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Anekdotai visada remiasi kontekstu. Jei jis klausytojui nėra žinomas, juokas tampa beprasmis“, – aiškina G. Navaitis. 

Dėl to, kalbant apie kunigo anekdotą, pasak G. Navaičio, svarbiausias klausimas nėra teorinis, o praktinis: ar aplinka buvo tam tinkama? O tai lemia ne tik pasakotojo pasirinkimas, bet ir auditorijos pasirengimas.

REKLAMA

Psichologas sako paprastai: jei anekdotas prajuokino visus ir sukūrė linksmą atmosferą, jis tikrai buvo laiku ir vietoje. Na, o jei bent daliai bendruomenės juokelis pasirodė netinkamas, jų reakcija savaime yra pagrįsta. 

„Įsivaizduokime, kad aš ateinu į jūsų darbovietę ir su kolegomis vyrais imu juokauti gašliomis, vyriškomis temomis. Tokiu atveju, net jei mums būtų juokinga, jei tuos juokelius nugirstų bent viena moteris ir įsižeistų – tai jau reikštų, kad juokeliai buvo netinkami.

REKLAMA

Bendrai tariant, visi, kurie nesijuokia iš tam tikro anekdoto, yra teisūs“, – aiškina jis. Jo žodžiais, humoro jausmas nėra tik gebėjimas juoktis – jis taip pat yra gebėjimas suprasti, kada juokauti neverta.

„Blogiausia yra tada, kai žmogus neturi jausmo, kad neturi humoro jausmo. Jei grupėje yra žmonių, kuriems anekdotas nepatinka ar juos žeidžia, jo tiesiog nereikia pasakoti“, – sako psichologas. 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ar būna „per rimtų“ situacijų juokams?

Vis dėlto psichologas nesutinka su nuomone, kad bažnyčioje apskritai neturėtų būti jokio humoro ar juokelių.

Anot jo, net pačioje Biblijoje gausu Jėzaus pamokslų, kuriuose jis naudoja palyginimus – o palyginimas, nors ir nėra anekdotas, taip pat remiasi paradoksu, netikėtumu, kontrastu.

Tai – viena subtilių humoro formų, egzistuojanti net ir sakralioje tradicijoje.

„Jėzaus naudoti palyginimai dažnai turi tam tikrą paradokso elementą, todėl švelnus humoras religiniuose tekstuose ar pamoksluose dažnai pasirodo visai natūraliai“, – aiškina G. Navaitis.

REKLAMA

Jo manymu, kategoriškas teiginys, kad jokių anekdotų bažnyčioje būti negali, yra tiesiog per daug griežtas ir neteisingas.

Nors visuomenėje dėl kunigo anekdoto kilo daug reakcijų, psichologas primena, kad humoro ribos niekada nebūna aiškiai nubrėžtos – jos priklauso nuo laikmečio, kultūros, bendruomenės ir konkrečios situacijos. Bažnyčia čia – ne išimtis.

Vieniems humoras joje gali atrodyti gaivus ir žmogiškas, kitiems – ne vietoje, tačiau abu požiūriai, pasak G. Navaičio, turi pagrindą. Ypač, jei konkretus juokelis ką nors žeidžia arba kam nors lieka nesuprantamas.

REKLAMA
Šaunuolis Kun.Valkauskas. Į bažnyčią susirenka žmonės, negi norima, kad visi sėdėtų akmeniniais veidais. Matyt jo homilijoje buvo laikas ir vieta tą anekdotą įterpti. Jame nėra nieko nepadoraus.
Geras anekdotas, šaunuolis kunigas!
Sėkmės, kunige, tarnystėje ir gyvenime. Nustebau...ir diena, ir nuotaika prašviesėjo.
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų