Žmonės nieko nelaukdami į rankas griebė telefonus, fotoaparatus, kad galėtų įamžinti šio išskirtinio reiškinio pasirodymą. vis tik, įspūdingą reginį pasisekė pamatyti tik patiems akyliausiems.
„Ši naktis buvo nereali. Šiaurės pašvaistė matėsi plika akimi. Spalvos ir stulpai mirguliavo per visą dangų!“ – dalinasi šiaurės pašvaistę Panevėžio rajone, Tičkūnuose užfiksavusi orų entuziastė Audronė.
Panašiai džiūgavo ir kiti grupės nariai, kurie tikino, kad šįsyk šiaurės pašvaistę, kitaip žinomą kaip Aurora borealis buvo galima pamatyti ne tik per fotoaparatą, tačiau ir plika akimi.
„Šiaurės pašvaistė ką tik buvo matoma net ir Vilniuje plika akimi. Teko žadint šeimyną, kad pažiūrėtų per langą“, – šypsojosi Vaidotas.
Šiaurės pašvaistė
Žemės poliarinė pašvaistė susidaro Saulės vėjo atneštoms dalelėms susidūrus su Žemės atmosfera (daugiausia – deguonimi ir azotu). Jonosferoje kilusi magnetinė audra sukelia švytėjimą.
Nakties danguje pasirodo žydri, geltoni, žali, violetiniai spinduliai, lankai, marškos. Žalią spalvą pašvaistėms suteikia atominio deguonies, o raudoną – molekulinio azoto jonizacija ir švytėjimas.
Dienos metu poliarinės pašvaistės nesimato, nes ją užgožia saulės šviesa, tačiau pats reiškinys gali vykti ir dienos metu. Nors poliarinė pašvaistė būdingiausia poliarinėms sritims, kartais matoma ir vidutinėse platumose ar netgi netoli atogrąžų.
Nustatyta, kad poliarinės pašvaistės dažniau matomos didelio Saulės aktyvumo metais, t. y. tuomet, kai Saulėje padaugėja dėmių, fakelų, protuberancų ir kitų aktyvumo požymių. Poliarinių pašvaisčių maksimumas būna praėjus 1-2 metams po Saulės dėmių skaičiaus maksimumo, o minimumai faktiškai sutampa.
Šis ryšys paaiškinamas tuo, kad Saulės aktyvumo metais jos paviršiuje bei gelmėse sustiprėja fiziniai procesai ir chromosferoje šalia dėmių susidaro daug fakelų, protuberancų ir blyksnių, išmetančių į kosminę erdvę didelius Saulės plazmos srautus.
