Naujienų portalo tv3.lt skaitytojams pašnekovė sutiko atverti savo didžiausią gyvenimo skaudulį ir papasakoti jautrią istoriją, kaip su kūdikiu ant rankų bėgo nuo savo smurtaujančio vyro, aukšto rango pareigūno.
Ji paaiškino, kad šis pasidalijimas istorija yra dėl moterų, kurios kenčia nuo vyrų kumščių ir dėl skirtingų priežasčių nedrįsta žengti lemtingo žingsnio pagalbos link.
Pirmasis smurtautojas – tėtis
Kaip pasakojo Anna, pirmasis susidūrimas su smurtu įvyko dar vaikystėje, kai gyveno kartu su mama ir šizofrenija sergančiu tėčiu. Ji dalijosi, kad prisiminimai apie tą laiką niūrūs – buvo gėda kažkam papasakoti, kad namuose ją skriaudžią ir kad mokykloje jai nuo patirtų smūgių sunku sėdėti.
„Buvo momentas mokykloje, kai buvau gal penktokė. Tėtis žirklėmis nukirpo mano plaukus, o galvą ištrynė vazelinu ir tokiai liepė eiti į mokyklą. Buvau kaip vazelininis viščiukas...
Žinojau, kur dirba mama, tad išėjusi iš namų važiavau ne į mokyklą, o pas mamą į darbą. Mama, pamačiusi, ką padarė tėtis, nuvedė mane į kirpyklą, o ten papasakojo sugalvotą istoriją, neva aš su draugėmis žaidžiau kirpyklą ir draugė mane taip apkirpo. Kirpėja pataisė mano šukuoseną“, – skaudžiu vaikystės patyrimu dalijosi Anna.
Ji pasakojo, kad jai nuolatos mokykloje buvo gėda dėl namuose patiriamo smurto, o dėl visų klausimų apie mėlynes ant kūno tekdavo meluoti.
Anna, svarstydama apie tuometinę situaciją, kalbėjo, kad nuolat jautė nesaugumą, o jau vėliau kartu su psichologais priėjo išvadą – didžiausia vaikystės palikta trauma buvo bejėgiškumo jausmas, kad niekas negali jai padėti.
„Keletą kartų bandžiau bėgti iš namų, o tėvai, atrodo, to net nepastebėjo, tad bejėgiškumas yra mano silpna vieta. Kai papuolu į situaciją, kai nežinau, kaip gelbėtis, prasideda panikos atakos, aš imu dusti“, – skaudžia pasekme dalijosi pašnekovė.
Tikėjo, kad jos šeimoje smurto nebus
Vis tik jau suaugus ir palikus tėvų namus pašnekovei atsivėrė naujas gyvenimas. Ji pasakojo, kad jau būdama brandesnė ji sutiko savo būsimą sutuoktinį.
Pašnekovė atskleidė, kad jiedu susitiko dukart. Pirmąjį kartą vyras pradėjo jai rodyti dėmesį, tačiau kadangi vis dar gyveno kartu su buvusia žmona ir vaikais – Anna to negalėjo suprasti ir jiedu išsiskyrė.
Antrąjį kartą likimas lėmė, kad praėjus keliems metams jiedu susitiko gatvėje. Tuomet, kaip pasakojo pašnekovė, vyras nusprendė jos taip lengvai nebepaleisti.
„Pradžia buvo graži. Staigmenos, dovanos, netikėtos malonės, gėlės į darbą, visada buvau apgaubta dėmesiu, nuvežta ir parvežta, gavau labai daug romantinių pažadų, tad jam pavyko – mes susituokėme.
Pabandykite suprasti: kai vyras mane apkabindavo ir sakydavo, kad daugiau niekada nepaleis, kad visada bus šalia, tuomet buvo kuriamas ryšys. Aš visuomet turėjau problemą pasitikint vyrais, nes turėjau tokį tėtį, bet mano vyras tą pasitikėjimą pelnė“, – atskleidė ji.
Vis tik dairydamasi po savo atminties užkaborius Anna prisimena, kad buvo vadinamųjų „red flag‘ų“ (liet. Įspėjamųjų ženklų), kurie liudijo apie galimus vyro smurto protrūkius ateityje.
Pasak jos, vyras ėjo atsakingo pareigūno, kovojančio su organizuotu nusikalstamumu, pareigas, tad vis pasireikšdavo neįprastos jo psichologinės manipuliacinės taktikos, o taip pat jam vis reikdavo viso savaitgalio buvimo su draugais atsipalaidavimui.
„Jis naudodavo psichologinius triukus: gero-blogo policininko, taip pat prigąsdindavo baisybėmis ir tada pateikdavo išeitį sakydamas, kad čia yra vienintelis būdas toms baisybėms neįvykti.
Kai buvau įsimylėjusi, norėjau juo tikėti, tai leidau jam elgtis kaip nori, sutikdavau su jo sąlygomis, pavyzdžiui, kai aš likdavau viena namie nėščia, o jam savaitgalį reikdavo pabūti su draugais. Aš nekeldavau skandalų, man to nereikdavo. Jis grįždavo po savaitgalio pirmadienį, persirengdavo ir eidavo į darbą.
Aš galvojau, kad turiu pasirinkimą, galėjau kelti skandalą, stresą, aiškintis, priekaištauti arba galvoti apie vaiko sveikatą ir nesinervinti. Pasirinkdavau antrą variantą, nes man buvo svarbi vaiko sveikata“, – apie situaciją pasakojo ji.
Vyras naktį paliko nėščią Anną pakelėje
Pasiteiravus Annos, kada įvyko pirmasis ribos peržengimas, kai ji susimąstė apie savo vyrą kaip apie smurtautoją, ji pasidalijo prisiminimu. Pašnekovė atskleidė, kad tuo metu ji buvo maždaug 7–8 mėnesį nėščia.
Jos vyras jai pasiūlė su draugais vykti į Aukštadvarį prie Velnio duobės. Anna pasakojo, kad nenorėjo ten vykti, nes žinojo, kad susitikę vyrai geria ir sau leidžia daugiau. Vis tik patikėjusi vyro pažadais apie tai, kad susitikimas bus kultūringas, pareigūnai atsiveš šeimas, ji patikėjo.
„Aišku, praėjo viskas ne taip, kaip žadėta. Vėlai vakare mes išvažinėjome iš vietos, jis sėdo išgėręs už vairo. Kažkuris iš jo draugų paprašė sėstis į priekį, o aš sėdausi į galą. Išgėręs jo draugas ėmė rėkauti „gazuok“, „gazuok“, vyras pradėjo drift‘inti. Prašiau liautis, bet niekas į mane nekreipė dėmesio.
Vyrui sustojus sankryžoje aš išlipau nežinomoje vietoje, tamsoje, nes gelbėjau save ir vaikelį. Jis truputėlį pavažiavo į priekį, sustojo, išlipo, priėjo ir pasakė, kad aš jį prie draugų pažeminau, ir lengvai mane pastūmė. Aš neišlaikiau lygsvaros ir suklupau“, – lemtinga akimirka dalijosi Anna, pridėdama, kad tuomet vyras įsėdo į automobilį ir išvažiavo, palikdamas ją vieną.
Tuo metu, kaip pasakojo pašnekovė, jai buvo svarbiausia surasti, kas ją galėtų parvežti į Vilnių, nes eiti pėsčiomis pakele nėščiai moteriai būtų mažų mažiausiai nesaugu. Anna kalbėjo, kad susisiekė su vyro bendradarbiu, kuris matydamas savo kolegos elgesį su žmona visuomet rodydavo jai palaikymą.
Tęsdama istoriją ji pasakojo, kad, jos laimei, bendradarbis atsiliepė ir sutiko ją parvežti namo. Kai ji grįžo, vyro namuose nebuvo.
„Čia buvo toks rimtas signalas, bet ar kiekviena moteris būdama nėščia gali pabėgti? Ne, dėl to susikoncentravau į vaiką ir save. Taip atradau meno terapiją, nes ieškojau užsiėmimų, kurie būtų man malonūs, mane nuramintų. Tuo metu užgimė papuošalų dizainerė“, – liūdnai šyptelėjo ji.
„Grįši namo, aš tave paauklėsiu“
Po pirmojo vyro nesusivaldymo neilgai trukus atėjo antrasis. Anna pasakojo, kad šis įvyko, kai vaikelis jau buvo gimęs. Jos vyras taikė ekoniminį smurtą ir, kaip sakė pašnekovė, stebėjo, kada ji pratrūks.
„Vienu metu jis manęs paprašė banko kortelės, nes paėmus paskolą jo algos nebeužtekdavo ir pastoviai priekaištaudavo, kad jeigu jis tvarkytų šeimos biudžetą, tuomet viskas būtų kitaip.
Aš jam atidaviau savo banko kortelę ir keturis mėnesius gaudavau iš banko pranešimus, kad vėl nuliai, o telekomunikacija grasindavo atjungti telefoną, nes nebuvo apmokėtos sąskaitos“, – nesibaigiančiu košmaru dalijosi Anna.
Vis tik atėjo diena, kai moteriai teko pildyti Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) pajamų deklaraciją, o su konsultantės pagalba ji atsidarė savo banko sąskaitą ir pamatė, kad joje – nuliai.
Anna atskleidė, kad buvo susitarusi su vyru, jog šis paliks pinigų mokesčių deklaravimui, tačiau pamačius sąskaitoje nulius ją apėmė neviltis:
„Man išsprūdo – „kaip tu galėjai“. Mes kalbėjomės telefonu ir tada jis labai supyko, sakė, kad bandau jam kažką aiškinti. Aš pasakiau jam, kad negaliu kalbėti, ir padėjau ragelį. Tada gavau žinutę: „Grįši namo, aš tave paauklėsiu. Sužinosi savo vietą“.
Man buvo labai baisu grįžti namo, nes jis buvo neprognozuojamas. Aš buvau pas draugę, bandžiau su ja kalbėtis, kad priimtų mane pernakvoti, bet ji, bijodama rūstybės mano vyro, nenorėjo būti toje situacijoje.
Pasakė, kad važiuočiau namo, nes jei negrįšiu, pyks dar labiau. Grįžau ir gavau auklėjimą kumščiais... Gavau septynis smūgius į petį ir į šlaunį su žodžiais, kad trenktų į galvą, bet bijojo neapskaičiuoti.“
Ji pasakojo, kad kol vyras prieš ją smurtavo, jos galvoje sukosi įvairios mintys – akimirkos, kai prieš ją smurtaudavo tėtis, bei tolimesnių veiksmų planas, kaip iš namų pabėgti su vaiku:
„Aš aplinkui jau buvau apsižiūrėjusi, kur virtuvėje stovi keptuvė, kur peiliai, pamąsčiau, kas bus toliau, jei kažką jam padarysiu, kas nutiks vaikui.“
Pašnekovė atviravo, kad po smūgių virtinės vyras vis klausė, ar Anna išmoko savo pamoką, o ji atsakydama leido jam suprasti, kad jis laimėjo. Taip pat vyras jai pasakė, kad jeigu ji iš namų išeis dabar – tuomet galės nebesugrįžti.
Anna lemtingą akimirką uždavė tik vieną klausimą vyrui – ar gali pasiimti sauskelnes – taip leisdama suprasti, kad nori išeidama pasiimti kartu su savimi vaiką. Vyrui leidus, ji akimirksniu susirinko daiktus, kurie papuolė po ranka, ir išbėgo iš namų.
Bandė susikurti gyvenimą iš naujo
Tą naktį Anna su mažyliu praleido pas tą pačią savo draugę, kuri netikėjo, kad jos vyras gali pakelti ranką prieš žmoną. Pašnekovė pasakojo, kad taip manė visi aplinkiniai, nes vyras užėmė svarbias pareigas ir prie žmonių su ja dažniausiai elgdavosi gražiai.
„Ji mane įsileido, negalėjau užmigti, vaikas verkė, buvo alkanas, o man nustojo gamintis pienas. Mačiau, kaip iš lėto ryškėja mano mėlynės, nežinojau, ką daryti, kur dėtis, bandžiau dėliotis planą“, – tuometinėmis mintimis dalijosi pašnekovė.
Pirmiausia Anna atsistatė banko kortelę, kad turėtų už ką gyventi, o vėliau susisiekė su Airijoje gyvenančiu broliu, kad šis leistų jai trumpai pagyventi jo Lietuvoje esančiame bute. Pasak jos, ramybė gyvenant brolio bute padėjo aiškiau susidėlioti savo mintis.
Taip pat įvykiai sutapo taip, kad ji buvo užsirašiusi vizitui pas psichologę, mat vyro paauglys sūnus prieš ją maištavo, tačiau jau atvykus kartu su specialiste pradėjo gvildenti smurto problemą.
„Tą dieną aš dar paskambinau savo draugui, kuris buvo advokato padėjėjas. Klausiau jo, kaip man pasielgti, nes niekada nebuvau susidūrusi su tokia situacija, kad mane sumuštų, klausiau, ką daryti. Jis man viską susakė.
Nuvykau į policiją, mane pasitiko toks pirminis požiūris – ką aš pati padariau ne taip, ką jam pasakiau ne taip. Manęs ilgai nepriėmė, bet vaikas ėmė verkti, dėl to paskubėjo, kad nekeltume triukšmo.
Nieks nepadėjo man parašyti pareiškimo, tačiau kolega ir draugas advokato padėjėjas informavo, kad kuo detaliau aprašyčiau visą situaciją, nes vėliau atmintis įvykius blokuoja“, – pasakojo ji.
Po vizito pas pareigūnus Anna nuvyko pas teismo medicinos ekspertus, kurie pagal pašnekovės pasakojimą patvirtino, kad buvo suduotas tikslingas smūgių skaičius į vietas, apie kurias papasakojo Anna.
Po suteikto antro šanso – skyrybos
Toliau gvildendama praeities įvykius pašnekovė prisiminė, kad vyras mėgino susitaikyti. Prabėgus kuriam laikui nuo smurto protrūkio ji pradėjo gauti žinutes, kuriose jis teigė besigailintis, laikantis smurtą didžiausia savo gyvenimo klaida ir norintis, kad ji sugrįžtų atgal.
Pasiteiravus, kaip pašnekovė elgėsi vyro pažadų akivaizdoje, Anna atskleidė, kad kreipėsi į savo psichologę, o ši tuo metu pasiūlė jai gerai pagalvoti apie situaciją.
„Aš pagalvojau, kad gal jis buvo padauginęs alkoholio, gal jam buvo „balti arkliai“, dėl to suteikiau jam antrą šansą. Galvojau, gal suvokė, ką padarė.
Susitikus pasakiau, kad pareiškimo neatsiimsiu, kad tai mano apsidraudimas ateičiai, kad jeigu darkart taip nutiks – jis praras darbą ir jam grės iki vienerių metų laisvės atėmimo bausmė, nes aš su dabartiniu pareiškimu galėjau kreiptis į teismą ir jo visas darbo stažas būtų ėjęs velniop.
Buvo du mėnesiai gražaus gyvenimo, jis atsisakydavo vykti su draugais, bet per mano gimtadienį sugalvojo, kad švęsime jį pas jo draugą pirtyje. Jis prisiekė, kad nebus alkoholio, o aš tik tyliai paruošiau maistą, pasakiau, kad nevyksiu, ir padaviau jį jam.
Tada jis man pasakė, kad vienintelis dalykas, stabdantis jį nuo manęs sumušimo, yra mano parašytas ir neatsiimtas pareiškimas. Tada aš susirinkau daiktus ir išėjau su visam“, – baigtimi dalijosi moteris.
Anna pasakojo, kad prabėgo jau 16 metų nuo šio įvykio, jiedu su vyru dabar yra išsiskyrę ir vyksta teisminiai procesai dėl alimentų padidinimo jų bendram vaikui, turinčiam specialiuosius poreikius.
Pasak jos, dabartinė alimentų suma nesiekia net minimalios privalomų alimentų sumos, o buvęs vyras nenori mokėti didesnių alimentų.
Ji pridėjo, kad buvęs vyras, biologinis vaiko tėtis, per 16 metų nėra pasveikinęs savo sūnaus su gimtadieniu ar šventėmis, nesidomėjo savo vaiko gyvenimu.
Padeda nuo smurto nukentėjusioms moterims
Pasiteiravus Annos, kokių patarimų ji turėtų nuo smurto nukentėjusioms moterims, pašnekovė pasidalijo keliais iš jų. Pirmuoju ji ragino nekaltinti savęs dėl to, kas vyksta, o antruoju – išgelbėti savo vaikus nuo smurto namuose.
„Svarbiausia yra išmokti neprarasti savęs, nekaltinti savęs, neieškoti atsakymų, kodėl man taip nutiko, o susiimti, paleisti emocijas, negalvoti, kaip man dabar skauda, o tiesiog įjungti galvą ir ieškoti, kur kreiptis pagalbos, pagalvoti, kam paskambinti, kas galėtų suprasti.
Aš pati praradau viltį, kad kažkas pasikeis, kaip ir tada, būdama maža mergaitė. Visgi, kai suaugusi supratau, kad vilties nebėra, suvokiau, kad jei kažką pakeisiu, tai bus geriau negu tas pragaras, kuris yra čia ir dabar.
Aš turėjau apsaugoti save ir savo vaiką. Kai tėtis mane mušdavo, o mama sakydavo man „pakentėk“, aš nusprendžiau niekada to nedaryti. Vaikas turi iš tėvų išgirsti „aš tave išgelbėsiu“, – paaiškino ir baigė pokalbį Anna.
Anna Mangirdienė padeda nuo smurto nukentėjusioms moterims, yra sukūrusi „Facebook“ grupę „MES STIPRIOS!!!“. Joje kiekviena besikreipusi moteris gali sulaukti pagalbos iš grupėje esančių narių.
Taip pat, jeigu nėra drąsu kreiptis į grupės nares, Anna ragino nukentėjusiąsias susisiekti su ja asmeniškai.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
