Vienas iš tokių – Tomas Urbšas, Kaune esančiuose laidojimo namuose „Tylos namai“ jau daugiau nei 20 metų padedantis žmonėms sunkiomis akimirkomis, kai tenka atsisveikinti su mylimais artimaisiais ir draugais.
Pasak vyro, per šiuos darbo metus buvo ne vienas kartas, kai žmonių atsisveikinimai su artimaisiais palietė širdį, tačiau viena istorija iki šiol liko jo atmintyje.
„Esu išlaidojęs visą šeimą. Mirė vienoje šeimoje sūnus. Po to neatlaikė mama – jai pasidarė blogai su širdimi ir po kurio laiko mirė. Likusiam vienam tėčiui pasimaišė protas, jis atsidūrė psichiatrinėje ligoninėje, o po to irgi mirė. Šitas atvejis tikrai išlikęs atmintyje“, – prisimena jis.
Dažniau renkasi kremavimą
Laidojimo paslaugų įmonėje dirbantis vyras, naujienų portalui tv3.lt pasakojo, kaip keičiasi laidojimo tradicijos ir papročiai.
„Visa laidojimo tvarka, mada ir įpročiai keičiasi. Yra pokyčiai ir dėl katafalkų, karsto nešimo, nes vis daugiau žmonių renkasi kremavimą ir atsisakoma urną kasti į žemę, o verčiau renkamasi kolumbariumas“, – pasakoja jis.
Tomas sako, kad kremavimas Lietuvoje prasidėjo dar prieš atsirandant pirmajam krematoriumui mūsų šalyje, o per pastaruosius 20 metų įvyko didelis kremacijų skaičius. Pavyzdžiui, jeigu dar 1997 metais įmonė, kurioje dirba vyras, sulaukdavo 2–3 norinčių kremuoti artimųjų palaikus, dabar maždaug iš 10 mirties atvejų, 7 kartus žmonės renkasi kremaciją.
Vienos tradicijos nebeliko visai
Dabar atsisveikinimo su artimaisiais metu rečiau išgirsime giedamas tradicines giesmes. Dabar įprastas giesmes gali pakeisti ne tik ekraninė muzika, bet, pavyzdžiui, giesmininkai gali giedoti ne įprastas giesmes, o tiesiog melodijas arba yra renkamasi gyvą muziką.
„Pavyzdžiui, kartais tokį variantą renkasi netikintys žmonės. Taip pat toks variantas atrodo gražiau, kai ateina kunigas ir kalbant jam skamba giesmininkų giedama melodija. Daugeliu atveju, jeigu žmogus buvo netikintis ar mažiau tikintis imamas smuikas.
Yra tokie pasvyravimai. Giesmininkai daugmaž yra išlikę, tik pasikeitė jų giedama muzika“, – sako Tomas. Nors laidojimo namuose galima užsisakyti ir profesionalaus fotografo paslaugas, pasak vyro, ši tradicija jau praktiškai išnyko.
„Dabar visi turime išmaniuosius telefonus, tad dažniausiai, jeigu kas nori, nuotraukų pasidaro sau ir niekieno nebeprašo jų padaryti. Netgi kaimuose, kai anksčiau buvo madinga išnešus iš bažnyčios karstą, prie jo sustoti ir nusifotografuoti, to nebeliko. Fotografija šioje vietoje nebereikalinga“, – pasakoja jis.
Pasikeitė ne tik atsisveikinimo tradicijos, bet ir trukmė. Anksčiau buvo priimtina, kad su artimaisiais buvo atsisveikinama 2 ar 3 dienas, o dabar žmonės dažniausiai renkasi šarvoti 1 parą.
Vietoj gėlių – vokeliai
Pasak Tomo, dabar vis žmonės vis rečiau neša didelius ir tradicinius vaikinus, o vietoj jų renkasi kuklesnius vainikus arba pavienes skintas gėles ir auką, skirtą gedinčiai šeimai.
„Šioje vietoj posūkis yra labai didelis, tradiciniai vainikai dar yra, bet jie labai apsunkina ir transportavimą, pavyzdžiui, mūsų įmonės katafalkuose tokie dideli vainikai nelabai telpa.
Arba žmonės atneša tuos didžiulius vainikus, bet kai ateina metas juos išnešti, jų imti nelabai kas nori. Kai yra daug įvairių vainikų ir puokščių žmonėms yra ir sunkiau susitvarkyti, nes jie visi netelpa. Žinoma, esame palikę vieną vainiką su juostele, kaip tradiciją, kurioje galima parašyti norimus žodžius, ši tradicija dar gyva ir, manau, kad gyvuos dar ilgai.
Daugiausiai madas diktuoja floristai, nes keičiasi ir pačios puokštės, galimybės jas padaryti, tad natūralu, kad ir vainikų mažėja. Dabar dažniau žmonės atneša skintų gėlių ar mažą puokštelę. Taip pat įsibėgėja tradicija, kad salėje yra aukų dėžutė arba šeimai atnešamas vokelis. Manau, kad tai daryti yra tikslingiau, nes skinta gėlė ir vokelis labiau padės artimiesiems“, – sako jis.
Laidotuvėms pinigų negaili
Tomas sako, kad tai, kiek išleisti laidotuvėms, yra žmogaus požiūrio klausimas. Pasitaiko ir tokių situacijų, kai ateina žmonės, kurie neturi didelių finansų, bet jie labai mylėjo savo artimąjį ir paskutiniųjų stengiasi padaryti prabangesnes laidotuves.
„Negalima sakyti nei kad žmonės labai taupo, nei kad išsileidžia. Imant kaimyninę Latviją, pas juos tokių šarvojimo salių iš vis nėra ir prekių pasirinkimas yra ganėtinai skurdus. Nori to ar ne, dėl to šarvojimas pas visus atrodo labai panašus.
Pas mus kainos skiriasi ir kiekvienas žmogus gali rinktis pagal situaciją. Pavyzdžiui, jeigu miręs žmogus buvo labai aukštas ar turėjo daug antsvorio, jam bus reikalingas specialus karstas, todėl jis ir kainuos daugiau. Dažniausiai karstui išleidžiama tarp 300–600 eurų, tai tokie populiariausi variantai“, – sako jis.
Kartais pasitaiko atvejų, kuomet į laidojimo paslaugas teikiančią įmonę žmonės ateina nešini mirusiųjų artimųjų norų sąrašu, tai dažniausiai pasitaiko tarp vyresnių žmonių. Juose būna nurodyta, kokios spalvos drabužių norėtų, kokie jam tinka ar kokių giesmininkų nori.
„Vieną kartą turėjome atvejį, kad žmogus būdamas gyvas ir laidojantis artimą žmogų atėjęs pas mus ir apsižiūrėjo. Grįžęs iš mūsų, savo draugui susakė, ko jis nori. Po metų mirus tam žmogui, atėjo draugas ir išpildė visus jo norus“, – sako Tomas.
