2019 m. Santaros klinikose atlikta 48 inksto transplantacijos iš mirusio donoro ir 6 iš gyvo donoro. Inksto transplantacijos šiuo metu laukia 130 asmenų, rašoma pranešime spaudai.
„Transplantacija – tai pirmo pasirinkimo gydymo būdas pacientams, sergantiems galutinės stadijos lėtine inkstų liga. Tokia liga paveikia visas pacientų gyvenimo sritis: jų darbinę veiklą, gebėjimą susilaukti vaikų, mitybą, kiek suvartoja skysčių, kur ir ar iš viso gali išvykti atostogų.
Sėkminga inksto transplantacija pakeičia ne tik paciento, bet ir jo artimųjų gyvenimą, nes pacientas vėl gali grįžti į jam įprastą gyvenimą, nebepriklausyti nuo inkstų veiklą pavaduojančių aparatų, pamiršti prastą savijautą“, – apie lėtinėmis inkstų ligomis sergančius pacientus pasakoja VUL Santaros klinikų Nefrologijos centro vadovas prof. Marius Miglinas.
Inksto transplantacija gali būti atliekama dar iki dializės procedūrų, ypač jei pacientas turi gyvą donorą, tačiau didelė dalis sergančiųjų inksto transplantacijos laukia vidutiniškai du metus, o kai kurie jos, deja, ir nesulaukia dėl donorų trūkumo.
Pirmoji sėkminga inksto transplantacija pasaulyje įvyko 1954 m. gruodžio 23 d. Bostone, vadovaujant Josephui Murray, kai inkstą Richardui Herrickui padovanojo brolis dvynys Ronaldas.
Tuo metu dar nebuvo žinomas imunosupresijos poreikis, o transplantacija buvo sėkminga, nes recipiento ir donoro organizmai buvo identiškos genetinės struktūros. Vėliau buvo sumanyta, kad imuninę sistemą reikia malšinti vaistais, kuriuos pacientai turi vartoti visą gyvenimą, ir šis perversmas pradėjo sėkmingą transplantacijos erą.
Šiais metais Lietuvoje minimas pirmosios inksto transplantacijos 50-metis. Mėginimus atlikti inksto transplantaciją Lietuvoje jau nuo 1927 m. vykdė garsus chirurgas Vladas Kuzma, tačiau procesą sulėtino Antrasis pasaulinis karas ir Lietuvos okupacija.
Pirmoji inksto transplantacija šalyje atlikta 1970 metų vasario 18 d. Vilniaus universiteto Bendrosios chirurgijos klinikoje ( tuometinėje Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje).
Operaciją atliko profesorius A. Marcinkevičius su komanda, kurioje dirbo ir vienas labiausiai nusipelniusių nefrologijai chirurgų – prof. Balys Dainys. Per 50 metų iki šios dienos Vilniuje atlikta 2040 inkstų persodinimo operacijų. Iš jų daugiau nei du trečdaliai – Santaros klinikose.
Per 50 metų nuo inkstų transplantacijos pradžios įvyko daug pokyčių: imunosupresantai tapo efektyvesni, turintys mažiau pašalinių poveikių, atsirado perfuzijos aparato taikymo galimybė, organų transplantacijos nepaisant imunologinių barjerų, pagerėjo pacientų ir inkstų išgyvenamumas. Pacientų po inksto transplantacijos per 5 metus išgyvenamumas siekia 84%, per 10 metų – 73%, o transplantuoto inksto – atitinkamai 72% ir 54%“, – kalba Santaros klinikų Organų transplantacijos koordinavimo centro vadovė Eglė Ašakienė.
Anot medikės, Santaros klinikose pirmą kartą Baltijos šalyse atlikta ir dviejų organų: inksto bei kasos transplantacija (2008 m.), inksto transplantacija iš nesuderinamos kraujo grupės donoro taikant specialių paruošimą (2010 m.), inksto išėmimas laparoksopiniu būdu iš gyvo donoro (2017 m.).
Inkstų persodinimo operacijų rezultatai nesiskiria nuo kitų Europos ir pasaulio transplantacijos centrų. Lietuvoje pacientai gauna modernų šiuolaikinį gydymą, juos prižiūri patyrę specialistai, procesas profesionaliai koordinuojamas didelės komandos.
Santaros klinikų medikai vienbalsiai šneka, jog gerai medicinos praktikai reikalingas visuomenės dėmesys ir palaikymas, todėl svarbu susipažinti su galimybe pasirašyti sutikimą donoro kortelei, priimti kilnų sprendimą paaukoti artimo žmogaus organus, jei jam nustatyta smegenų mirtis.
Inksto transplantacija iš gyvo donoro yra saugi ir jos rezultatai geresni, negu transplantacija iš mirusio donoro. Jei šeimoje kažkam reikalinga transplantacija, geriausias poelgis – kreiptis į transplantacijos centrą ir įvertinti galimybes tapti donoru. Tokia transplantacija atliekama tik po labai detalių tyrimų, nesant rizikos dovanojančiajam, o recipientą sugrąžina į optimalų gyvenimą.
