Gražina Auguvienė su vyru maždaug prieš 20 metų ūkį pradėjo kurti Druskininkų pakraštyje, ramioje kaimo vietovėje. Ji prisimena, kad susirgus vyro tėvui atvykusi į kaimą padėti, po kurio laiko su šeima čia ir įsikūrė. Reikėjo prasimanyti pinigų, todėl bandė viską:
„Per 21 gyvenimo metus čia išbandėme viską – visus verslus, kuriuos galime turėti – ir vištas auginome, ir serbentus, ir braškes, ir paršus, ir veršius... Ir kažkaip apsistojome ties karvėmis, nes buvo laikas, kai pieninė visai neblogai supirkinėjo pieną ir reikėjo karves melžti ir pieną tiesiog atiduoti – toks buvo pradinis variantas“, – pasakoja moteris.
Pieninei pradėjus pieną supirkinėti labai žemomis kainomis, šeima pradėjo ieškoti naujų būdų, kaip užsidirbti pragyvenimui. Po truputį pardavinėjo saldaus pieno sūrį, varškę, tačiau nusprendė, kad reikia imtis kažko įdomesnio ir inovatyvesnio.
„Pamatėme, kad Žemės ūkio universitetas rengia fermentinio sūrio gaminimo mokymus. Ten pasimokėme ir pradėjome pokyčius daryti. Jau 10 metų brandiname sūrius pagal prancūzišką metodą“, – sako sūrių gamintoja.
Domisi ir užsieniečiai
Gražina dalinasi, kad atvėrus savo sūrių ūkį žmonėms, reikėjo sugalvoti, kaip pritraukti daugiau žmonių. Todėl pradėjo rengti įvairias sūrių degustacijas, vaikams dar ir dabar rengia edukacinius užsiėmimus, rodo kaimo gyvenimą.
„Visi norėjo pas mus atvažiuoti, tapome įdomūs visiems. Gimė mūsų edukacinė programa, degustacijos. Šiuo metu pas mus atvažiuoja daug žmonių į sūrių degustacijas, parduodame viską, ką gaminame čia pat, namuose. Dabar sūrius tiekiame Druskininkų, Merkinės kavinėms, tiekiame internetu, jei prašo.“
Ji priduria, kad nežinia kaip, bet vis dažniau į Augų ūkį atvyksta ir užsieniečiai iš įvairių pasaulio šalių.
„Iš lūpų į lūpas keliauja žinia apie mūsų ūkį, todėl užklysta čia įvairiausių žmonių. Atvažiuoja į ekskursijas ir mokiniai, būna ir užsieniečių – japonų, kinų, prancūzų, vokiečių... Nežinau net, kokių tautybių žmonių nėra visai buvę“, – pasakoja Gražina ir juokiasi, kad kai kurie negali patikėti, kad tai ji savo rankomis spaudžia sūrius:
„Prancūzai sykį net negalėjo patikėti, kad moteris gamina sūrius pati. Klausė, kur tas vyras, kuris gamina sūrius.“
Pavyko ne iš pirmo karto
Augų ūkis anksčiau gamino tik lietuviškuosius baltus varškės sūrius, tačiau šią dieną Gražina didžiuojasi, kad jau ne vienerius metus gamina netradicinius skoninius sūrius – mocarelą, gaudą, parmezaną bei kitus. Tiesa, kursai moterį atbaidė – tuomet galvojo, kad tokių sūrių gyvenime niekad nesuformuos.
„Aš sūrius gaminau apie 10 metų ir man atrodė čia viskas labai paprasta. Bet tada, kai mokė mus sūrių gamybos, galvojau, kad sūrių nedarysiu, nes tie mokymai atrodė visiškas kosmosas. Bet labai norėjau išbandyti. Aišku, niekada iš pirmo karto viskas puikiai nesigauna. Reikėjo daug čiupinėti susitraukusią varškę, reikėjo daug mokytis“, – sako ji, pridurdama:
„Jei čia būtų viskas labai paprasta, tai, ko gero, visi darytų. Mes, lietuviai, esame tokie žmonės, kurie visko ir daug moka. Bet tą savo pagamintą dalyką parduoti ir iš to pragyventi yra menas.“
Šiandien moteris siūlo paragauti apie 16 rūšių sūrių. Kiekvienas jų gali turėti skirtingą skonį, kuris labai priklauso nuo brandinimo ir pačios gamybos.
„Gaminame skirtingų skonių, skirtingo brandumo sūrius. Skoniai visą laiką skiriasi, tai priklauso nuo skirtingo brandinimo laiko. Taip pat galima papildomai sėklų, žolelių pridėti į sūrį. Sūrius ir plauti galima su kava, su brendžiu. Vaizduotei ribų čia nėra. Darant degustacijas turi turėti pačių įvairiausių skonių, kad būtum įdomus“, – mintis dėlioja pašnekovė.
Paklausėme, kiek laiko užtrunka pagaminti sūrį. Moteris sako, kad tai ilgas procesas – pirmiausia reikia šildyti pieną, vėliau į jį dėti fermentų, formuoti ir slėgti raugą. Prie to prisideda ir sūrio brandinimas, kuris gali užtrukti ir keletą mėnesių.
Lietuviai – gurmanai
Moteris teigia, kad po tiek laiko ūkis išsivystė į neblogą verslą – dabar šeima jau seniai pamiršusi apie pirminį verslą į pieninę priduoti pieną.
„Dabar visas darbas atsiperka. Mes uždirbame ryškiai daugiau, nei atiduodant pieną pieninėje už 20 centų. Kiek moka pieninė yra visiškas bankrotas – tu dirbi tam, kad dirbtum ir nieko neuždirbi. “
50 hektarų ūkyje ganosi 9 karvės, šeima augina ir arklius, per dieną išgauna apie 200 litrų pieno. Ir viskas savomis rankomis:
„Mūsų ūkyje dirba tik mūsų šeima. Vyras, aš, dukra ir žentas. Vilniuje dar turime sūnų ir marti, kurie mums padeda administruoti socialinių tinklų puslapį, kurti logotipus. Sūrius gaminu, receptus išradinėju tik aš viena. Dukra dirba daugiau su žirgais, moko vaikus ir suaugusiuosius edukacinėse programose.
Vyras universalus – žino viską, daro viską – ir elektrą, santechniką išmano. Jis visų galų meistras. Mes atsikeliame ir kiekvienas žinome savo darbą. Aš – sūrius gaminu, vyras amžinai kažką stato, kala.“
Augų ūkio šeimininkai kilogramą naminio sūrio parduoda po 15 eurų, jei sūris kažkuo įdomesnis ar kitoks, kaina gali būti ir didesnė. Nepaisant to, ieškantys egzotiškų skonių žmonės nebijo sumokėti ir daugiau – ypač tie, kurie daugiau keliavę po pasaulį.
O kokį sūrio skonį labiausiai mėgsta lietuviai? Moteris su plačia šypsena atsako, kad lietuviai vis labiau ieško gurmaniškesnio ir neįprastesnio skonio, tačiau kiekvienas – individualus.
„Lietuviai darosi gurmanai, bet kiek žmonių, tiek ir skonių. Vieni dievina saldaus pieno sūrius, kiti, pakeliavę daugiau po užsienį, ir Lietuvoje ieško įdomesnių skonių, nes atsibosta tas pats skonis. Perka labai įvairiai. Dažnai žmonės perka lauktuvių, dovanų sūrius“, – teigia ji.
Gražina – kaimo žmogus. Ji džiaugiasi čia kiekvienu žalumos lopinėliu, kurio nė už ką nemainytų į miesto triukšmą ir dulkes.
„Niekada gyvenime kaimo į miestą neiškeisčiau. Labai smagu ir į miestą nuvažiuoti, nueiti į kavinę, nuvažiuoti į spektaklį, barą, bet mes norime grįžti ir namo. Čia turi savo namą, savo kiemą ir čia gali daryti ką nori savo kieme. Niekas man ant galvos netrepsi, nebijau čia garsiai vaikščioti, nes gyvenu name, o ne bute!“ – šypteli ji.
