Kristina sako, kad šio namelio statybos įvyko neplanuotai, kai šeima grįžusi iš Amerikos į Suomiją laikinai apsigyveno, vyro giminei priklausančiame, vasarnamyje prie ežero.
„Čia stovi sena ir didelė malkinė, kurioje jau daug metų kraunami įvairiausi nenaudojami daiktai, pavyzdžiui tai, kas likę nuo vasarnamio statybų ar nuo vyro tėvų namo statybų. Tų daiktų prisikaupė tiek daug, kad nebeliko vietos sudėti malkoms. Su vyru nusprendėme, kad malkinę reikia išvalyti, daiktus išvežti į sąvartyną ar sukūrenti malkoms“, – pasakoja pašnekovė.
Namelis iš nereikalingų daiktų
Anot Kristinos, pradėjus viską tempti lauk paaiškėjo, kad kai kurie daiktai gali būti panaudoti antrą kartą: „Mano akys pirmiausia užkliuvo už palečių ir senų langų, tad vyrui pasakiau: „Gal pastatom mergaitėms žaidimų namelį?“
Vyras iš pradžių abejojo, sakė, kad nieko neišeis. Tačiau įvyko toks sutapimas, kad tuo pat metų buvo išardyta anytos terasa ir nereikalingų daiktų atsirado dar daugiau. Mergaitės taip pat užsidegė šia idėja ir tėtis galiausiai buvo įkalbėtas.“
Moteris sako, kad pasižadėjo daug dirbančiam vyrui, jog, išskyrus namo rėmą, viską darys pati su mergaičių pagalba. Taip statybos ir prasidėjo.
Tvarus projektas
Kristina sako, kad tokį didelį projektą vykdė pirmąjį kartą, nors prieš keletą metų buvo sukonstravusi nedidelį lėlių namelį, tad nauja patirtimi moteris labai didžiuojasi.
„Kadangi dirbdavome savaitgaliais ir kartais vakarais po darbo, užtrukome mėnesį. Sudėtingiausia tikriausiai buvo tai, kad viską darėme iš likučių, senų lentų ir sijų, kurios buvo pajuodę, išsiklaipę.
Reikėjo tikrai gerai apgalvoti, kaip viską sustatyti, kad namelis nenugriūtų. Pirkti reikėjo tik keletą naujų lentų, vinių, dažų ir medsraigčių, o visa kita buvo daroma iš likučių“, – džiaugiasi namelio statybų iniciatorė.
Kristina pasakoja, kad namelio stogą dengė vasarnamio stogo likučiais, o metaliniai kraštai apkalti iš medžiagų likusių nuo anytos namo statybų. Galima sakyti, kad šis projektas tvarus ir draugiškas gamtai, kadangi dauguma medžiagų buvo prikeltos naujam gyvenimui. Netgi namelio langai priklausė vasarnamio teritorijoje kadaise stovėjusiai vištidei.
Dukrų džiaugsmas
Kristinos dukros taip pat netinginiavo ir prisidėjo prie namelio statybos: „Mano vyresnioji, devynerių metų Nela, jau moka naudotis elektriniu grąžtu, tad stengėsi padėti visur, kur tik įmanoma. Trejų metų mažoji taip pat neatsiliko: padavinėjo vinis, prilaikė metrą matuojant lentas, veržėsi dažyti.“
Moteris sako, kad vasarą namelyje galima ne tik žaisti, bet ir nakvoti, nes iš jau prieš tai minėtų palečių Kristina pagamino sofą, kurioje galima patogiai prigulti.
„Dukros nameliu labai džiaugiasi, tik atsikelia ryte ir skuba žaisti, tvarkytis. Vyresnioji mėgsta ramiai, nuo visų pasislėpusi, paskaityti knygą, o mažoji visą laiką gamina valgyti namelio virtuvėlėje.
Kai pas mus atvažiuoja svečių, visi būna vedami į namelį, susodinami prie staliuko arba ant sofutės ir vaišinami mažosios pagamintais patiekalais“, – juokiasi Kristina.
Pašnekovė sako, kad su vyru negali patikėti, jog mergaitės taip rūpinasi nameliu: „Su vyru juokiamės, kad namuose žaisdamos daiktus išmėto, nesitvarko, o namelyje visą laiką palaikoma ideali tvarka. Kitų veiklų galvoti nebereikia, nes merginos visada užsiėmusios, netgi palaisto gėles, kurias padėjau namelyje. Jaučiasi it tikros šeimininkės.“
Paklausta ar ateityje planuoja pastatyti dar ką nors Kristina atsako, kad niekada negali žinoti, kokia keista idėja jai šaus į galvą, o kai tokia mintis pasibeldžia, moteris jai drąsiai sako „taip!“