Simona sako, kad ji – ne vienintelė į Italiją iš meilės atvykusi lietuvė. Pasak jos, statistiškai, dauguma lietuvių Italijoje – moterys, ir didelė dalis jų yra ištekėjusios arba gyvenančios su italais.
Būtent Sicilijoje Simonos ir jos vyro meilės istorija ir prasidėjo. „Su vyru susipažinau Sicilijoje, kai doktorantūros studijų metu dalyvavau Mesinoje vykusioje konferencijoje. Vėliau susituokėme ir išvažiavome laikinai pagyventi į Siciliją. Tas ,,laikinai“ užsitęsė“, – su šypsena prisimena moteris.
Lietuvė pasakoja, kad atvyko į specifinę Italijos dalį. Ji pasakoja, kad šiaurės Italiją renkasi profesionalai, kurie atvažiuoja dėl darbo, o pietų Italijoje profesiją ir darbą reikia „susikurti pačiam“, nes darbo rinka čia – sudėtinga.
„Atvažiau į tokią aplinką, kur žmonės užsiėmę verslu ir įsitraukiau pati. Mano vyras Domenico, iki mums susipažįstant, rūpinosi dar 2002 m. įkurtu šeimos restoranėliu.
O dabar, jau beveik dešimtmetį, nedidelis šeimos viešbutis ir restoranas yra mūsų abiejų veikla. Pas mus atvažiuoja lietuviai iš viso pasaulio. Jiems organizuojame vestuves, gimtadienius, krikštynas, kitas asmenines šventes“, – sako pašnekovė.
Lietuva ir Sicilija panašesnės, nei galvojate
Kiek daugiau nei dešimtmetį Italijoje gyvenanti moteris sako, kad Sicilija ir Lietuva panašesnės, nei galime pagalvoti. „Sicilija ir Lietuva – labai panašios o į Siciliją dar panašesnė Žemaitija“, – pasakojo iš Žemaitijos kilusi lietuvė.
„Dalyje, kurioje aš gyvenu, siciliečiai malonūs, bendraujantys, bet greitai neprisileidžia kito žmogaus, yra santūrūs ir mažakalbiai. Įeiti į jų ratą reikia labai daug kantrybės, laiko, pastangų, geranoriškumo. Siciliečių ir kultūra panaši, galbūt dėl to, kad išgyveno panašių istorinių įvykių, kaip ir Lietuva, buvo ne kartą užimti kitų tautų“, – pasakoja Simona.
Vis dėlto ji pastebi ir skirtumų. Pasak jos, Sicilijoje gyvenimo tempas daug lėtesnis, todėl iš pradžių atvykus buvo nedidelis šokas, tačiau lietuvė greitai susirado veiklos, kuri ne tik leido realizuoti save, tačiau ir buvo miela širdžiai.
„Pamačiau mūsų restoranėlį, kuris tuo metu išgyveno ne pačius geriausius laikus, nes 2009 metais nuslinko didelė nuošliauža, kalnų upės užtvindė miestelius, šalia esančiame miestelyje žuvo 36 žmonės, buvo didelė tragedija. Mūsų restoraną civilinė sauga uždarė pusantrų metų laikotarpiui.
Po pusantrų nedarbo metų, uošviai buvo nusprendę verslo nebegaivinti ir po uždarymo nebeatidaryti restorano, tad juo rūpintis pradėjome mes su vyru. Labai daug ir sunkiai dirbome, juolab, kad auginome mažus vaikus, tol, kol pavyko atsistoti ant kojų.
Iki pandemijos džiaugėmės pasiaukoję ir nenuleidę rankų, nes ,,Le Giare“ mums buvo ir yra ta vieta, kurioje mums gera, kurioje, norime tikėti, gera ir mūsų darbuotojams bei svečiams“, – verslo pradžią prisimena lietuvė.
Restoranas ir viešbutis vėl lauks svečių
Simona pasakoja, kad pandemijos pasekmes Italija ir jos verslai pajuto labai stipriai. Po pirmojo karantino pabaigos leidus atverti duris, 60 proc. maitinimo įstaigų to padaryti nebesugebėjo. Turistų gausiai lankomiems šalies verslams, turizmo sektoriui sustojus, atsitiesti po ilgo uždarymo buvo per sunku.
Itin daug išlaidų reikalauja nuoma. Simona sako, kad vienas didžiausių privalumų buvo tas, kad Simonos ir jos vyro verslui nuomos mokėti nereikia. „Mūsų restoranas „Le Giare“ yra mano vyro šeimai priklausančiame pastate, jiems jis priklauso nuo 17 a. pabaigos. Be to, mūsų viešbutis nėra didelis – turime vos 9 kambarius, dabar įsirengėme dar du butus.
Uždarėme verslą, darbuotojai papildomai gavo pagalbą iš valstybės. Italijoje labai padėjo išgyventi valstybės išmokos už prastovas. Aišku, jos nėra atlyginimo dydžio, bet ji padeda darbuotojams bent jau išgyventi“, – pasakojo Simona.
Atsigauti ir bent trumpam grįžti į darbus padėjo ir vasarą šiek tiek atlaisvintas karantinas. „Praėjusiais metais, ačiū Dievui ir lietuviškam užsispyrusiam charakteriui, dar labiau nei įprastai rūpinomės higiena, saugumu, ir tas saugumas mūsų klientams patiko, todėl vasarą didelio nuosmukio restoranas nepajautė. Vis dėlto viešbučio užimtumas nesiekė nei pusės buvusio“, – pasakojo moteris.
Ji pasakojo, kad higieną prižiūrėjo itin kruopščiai – restorane užimti galima buvo tik 40 proc. vietų, paviršiai būdavo dezinfekuojami, po kiekvieno kliento buvo keičiamos staltiesės, kurį laiką matuojama temperatūra, visur buvo dezinfekcinio skysčio.
Nors restoranas dirbo mažesniu pajėgumu, tačiau dirbo. Problemų kilo lapkričio mėnesį, uždarius uostamiestį Mesiną. Pašnekovė pasakojo, kad bandė tiekti picas išsinešimui, tačiau nelabai sėkmingai.
„Vakare dirbti negalėjome, o italai picas valgo tik vakare. Mūsų klientai nutolę 20-70 km spinduliu. Mūsų picos gardžios ir kitą dieną, bet grįžus po pusvalandžio pica jau nebe tokia, kaip ką tik ištraukta iš krosnies, o valgyti automobilyje – ne italų charakteriui. Gruodį kelis vakarus pabandėme padaryti išsinešimui, bet su dideliu gailesčiu užsidarėme“, – prisimena lietuvė.
Vien itališkos veiklos neužtenka
Nors iki pandemijos verslo sėkme Simona nesiskundė, vien to jai nepakako: „Vien itališkos veiklos man neužtenka, man labai svarbu lietuvybė, patriotiškumas, mano šeima taip pat labai aktyvi lietuvybės puoselėtoja, į veiklas įsitraukia ir vyras bei vaikai."
Taip atsirado ir projektas „LabasItala“. „Nedideliame miestelyje, kuris vadinasi Itala, kuriame mažąją Lietuvą. Kartu su Lietuvos kultūros institutu ir menininke Egle Narbutaite bei Lietuvos kultūros atašė Italijoje Laura Gabrielaityte- Kazulėniene parengėm projektą „#LabasItala“, – sako Simona.
Pastato sieną, kuriame planuojama įrengti kultūros ir edukacijos centrą, E. Narbutaitė papuošė italų ir lietuvių kultūrine simbolika. „Eglė nupaišė du susijusius medžius – obelį ir alyvmedį. Obelis lietuviams yra simbolinis medis, kuris reiškia ir vaisingumą, ir ilgaamžiškumą, lygiai taip pat italams svarbus alyvmedis, kuris jiems yra išminties, ilgaamžiškumo, vaisingumo medis“, – pasakoja Simona.
Abejuose medžiuose galima rasti ir kitų tautoms svarbių simbolių. Pavyzdžiui, lietuviškoje obelyje galima pastebėti verpstę ar Žemaitijos simbolį mešką, o itališkame alyvmedyje – kaktusą. „Kiekvienas atvažiavęs suras tai, kas jiems įdomu“, – sako moteris
„#LabasItala“ projektu papuošta siena yra pirmas dalykas, kurį pastebėtumėte įvažiavę į Italą, o Simona atskleidė, kad kūrinys susilaukia ir daug italų dėmesio. „Italai buvo labai nustebę, kai pamatė mūsų pusėje pavaizduotą gyvatę – žaltį. Mums žaltys yra išminties simbolis, o italams tai visiškai ne tą reiškia, todėl italai labai nustebę, kodėl žaltį lietuviai taip aukština.
Matau, kaip kai kuriems italams, atvykusiems į mūsų restoraną, būna smagu pasidalinti, ką skaitė vietinėje spaudoje apie mūsų „Labas“, jie mielai paklausinėja, ką reiškia vienas ar kitas simbolis, prašo papasakoti daugiau apie Lietuvą“, – pasakoja lietuvė.
„Lietuvis pas lietuvį“
Simona sako, kad yra labai aktyvus ir veiklus žmogus – be verslo ir mažosios Lietuvos kūrimo moteris turi ir kitų užsiėmimų. Simona yra aktyvi lietuvių bendruomenės Italijoje narė, Italijos lietuvių profesionalų klubo prezidentė, rašo lietuvių naujienų portalui itlietuviai.it, su bendraminčiais organizuoja mokymus bei seminarus tautiečiams.
„Matau didelę prasmę profesionalų klubo veikloje. Darome prasmingas veiklas, organizuojame seminarus. Dabar sudegė mūsų vieno mūsų klubiečio namai, todėl renkam lėšas, kad bent kuo galėtumėm pagelbėti“, – pasakojo moteris.
Naudingai išnaudoti laiką lietuvė nusprendė ir pandemijos laikotarpį, kurio metu lietuvės ir jos vyro restoranas ir viešbutis turėjo laikinai užverti duris. „Pandemiją išnaudojau kitiems geriems tikslams. Sukūriau grupę „Lietuvis pas lietuvį“, ir kartu su kolega, IT specialistu Ignu Budniku, sukūrėme žemėlapį, kuriame būtų įvairių lietuviškų taškų“, – projektą pristato Simona.
Pagrindinė šio projekto mintis – keliaujant per pasaulį aplankyti įvairiuose kampeliuose išsibarsčiusius lietuvius ir jų verslus. „Lietuviai mielai važiuodavo pas mus, kai kurie iš jų užsimindavo, kad yra ir kitų lietuvių kitose valstybėse. Taip susirandame kontaktus, apsilankome pas juos. Kilo mintis, kad jei žmonėms patinka pas mus važiuoti, kitiems patiks važiuoti ir pas kitus lietuvius“, – sako moteris.
Simona sukūrė uždarą grupę, kurioje tautiečiai dalijasi žinomomis vietomis ir patirtimis ar rekomendacijomis. Grupė uždara ne veltui – Simona sako norinti kurti draugišką, gerų emocijų kupiną ir patikimą aplinką. „Norim, kad žmonės žinotų, jog būdami tos bendruomenės dalimi, gaus patikimą informaciją, žinos, jog atvykę lietuviai galės pasidalinti įspūdžiais, kad informacija nebus tik dėl reklamos“, – paaiškino moteris.
Šiame projekte Simona mato ir daugiau naudos – užsienyje ilgą laiką gyvenantys lietuviai gali padėti ir su „kultūros vertimu“. „Žmogus, gyvenantis ten kurį laiką, gali būti kultūros tarpininku šalyje, į kurią atvažiuoja lietuviai.
Pavyzdžiui, kai į Siciliją atvažiuoja žmogus, lietuviai išsigąsta, kad siciliečiai piktai žiūri. Paaiškinu, kad jie nepiktai žiūri – jie laukia, kol jūs žengsite primą žingsnį. Jei nuomojatės automobilį ir jie neatsako ar neatrašo, tai ne todėl, kad nenori, o todėl, kad nemoka anglų kalbos“, – apie projekto naudą pasakojo lietuvė.
Šiuo metu lietuviai yra atsiuntę jau daugiau nei 100 taškų, tačiau visa informacija dar nesukelta. Pasak Simonos, lietuvių verslų galite rasti nuo Šri Lankos iki Aliaskos. Simona skatina prisidėti ir lietuvius, to dar nepadariusius: „Labai trūksta Pietų Amerikos, Azijos, Australijos, bet tikiuosi, kad kartu juos pasieksime ir mūsų žemėlapis www.paslietuvi.travel užsipildys. Europoje visi aktyvūs, o ypač Norvegijos lietuviai. Labai smagu pamatyti, kiek aktyvių ir nuostabių lietuvių yra visame pasaulyje.“
