Su lietuvaite Egle Ruškyte susitinkame stilingoje kavinėje, įsikūrusioje miesto centre. Iki jos skrydžio atgal į Monaką likusios vos keletą valandų. Nors už lango nesiliaujamai krenta lietaus lašai, mergina dėl to tikrai neliūdi.
„Atvažiuoti pataikiau kaip tik karštuoju metu“, - nusišypso ji.
Eglės Ruškytės istorija tikriausiai daugeliui lietuvių galėtų skambėti kaip tikra sėkmės istorija. Nors pati ji kuklinasi ir sako, kad tai yra ne sėkmė, o tiesiog – jos gyvenimas.
Troško išvažiuoti
Pati E. Ruškytė yra kilusi iš labai mažai kam žinomos gyvenvietės Sedos. Mažeikių rajone įsikūrusiame nedideliame miestelyje ji užaugo ir baigė mokyklą. O augo ji tikrai gausioje brolių ir seserų apsuptyje.
„Esu kilusi iš didelės šeimos. Turiu dvi seseris ir du brolius. Visada, kai grįžtu į Lietuvą, turiu pas ką nuvažiuoti. Kartais visų aplankyti net ir nesuspėju“, - juokiasi mergina.
Vos tik pabaigusi mokyklą, E. Ruškytė nusprendė mokslus tęsti Kaune, čia ji baigė Lietuvos žemės ūkio universitetą ir įgijo apželdinimo specialybę. Nors dabar mergina juokiasi, kad tai neturi nieko bendro su dabartiniu jos gyvenimu. Tik pabaigusi universitetą, ji nusprendė neužsibūti ir Kaune, išvažiavo ieškoti savo laimės į Londoną.
„Norėjau gyvenimiškų potyrių. Nors visai nemokėjau kalbos, troškau išvažiuoti į užsienį. Žinoma, nemokant anglų kalbos, teko dirbti paprasčiausius darbus. Įsidarbinau valytoja“, - pasakoja ji.
Įsidarbino žymios dizainerės mados namuose
„Po dviejų mėnesių valytojos darbo, pasakiau sau, kad tikrai nenoriu to dirbti visą savo gyvenimą. Taip pasisekė, kad susiradau darbą drabužių parduotuvėje. Pradėjau nuo ganėtinai paprastų prekės ženklų, bet po keletos mėnesių perėjau dirbti į dizainerės Stella McCartney mados namus, kuriose pradirbau net tris metus“, - prisimena mergina.
Garsiosios dizainerės parduotuvėje E. Ruškytė dirbo pardavėjos darbą, tačiau, kaip ji pati sako, jis daug kuo skyrėsi nuo paprastos pardavėjos pareigų.
„Kai dirbi su aukštąja mada, turi mokėti daugybę dalykų. Visų pirma, reikia mokėti su jais bendrauti, kad jie tave prisileistų į savo gyvenimą daug arčiau. Turi apie juos žinoti absoliučiai viską: ką jie mėgsta, ką jie veikia, ką dėvi jos vyras, vaikai. Tokioms pardavėjoms yra keliami labai dideli reikalavimai“, - sako ji.
Mergina atskleidžia, kad pakliūti į garsiuosius mados namus jai padėjo aktyvumas ir noras dirbti. Anot jos, darbdaviai labai vertina žmones, kurie įdeda daug pastangų ir noro. Paklausus, ar jai nebuvo sunku susitvarkyti su tokiomis sudėtingomis pareigomis, mergina tik nusišypso.
„Aš esu toks žmogus, kuris yra užaugęs kaime. Tikriausiai įsivaizduojate, kaip sunkiai ten reikia dirbti. Mano visos vasaros buvo parduotos, nes dirbdavau su tėvais medelynuose, o jeigu ko nors norėdavau – turėdavau tai nusipirkti pati. Tas noras dirbti pas mane buvo visą gyvenimą“, - atvirai kalba mergina.
Vąšelio galia
Bedirbant prabangiuose mados namuose, E. Ruškytė nuolatos svajojo apie darbą, kuriame ji būtų nepriklausoma. Lemtinga kelionė tapo pirmoji išvyka į Kanus. Pati mergina pasakoja, kad aplankyti Kanus ji norėjo ilgą laiką, taip pat ji žinojo, kad čia moterys išvaizdai ir stiliui skiria tikrai nemažai dėmesio, todėl ir ji nusprendė, kad į savo lagaminą privalu įsidėti kažką išskirtinio.
„Tuo metu ganėtinai populiaru buvo nerti maudymosi kostiumėliai. Pagalvojau, kad galiu pati tokį nusinerti sau. Nuvažiavus ten, paplūdimiuose susilaukiau labai daug aplinkinių dėmesio ir klausimų, iš kur jį pirkau“, - pasakoja pašnekovė.
Po truputį merginai kilo idėja, galbūt verta pabandyti gaminti nertus maudymosi kostiumėlius ne tik sau, bet ir aplinkiniams? Tačiau E. Ruškytė pripažįsta, kad ši jos idėja nebuvo iki galo apgalvota.
„Nertas maudymosi kostiumėlis yra labai nepraktiškas vandeniui. Po truputį perėjau prie to, kad galbūt galima puoštis nertomis suknelėmis. Iš pradžių sukneles nėriau tik sau, bet visada jas vilkėdama susilaukdavau daugybės klausimų ir komplimentų“, - sako ji.
Iš Londono į Kanus
Atostogaudama Kanuose, čia E. Ruškytė susipažino su prancūze moterimi, kuri buvo atidariusi savo parduotuvę gana išskirtinėje ir prestižinėje vietoje. Jai lietuvaitė pasiūlė keletą kurtų savo suknelių, kurios buvo greitai nupirktos.
Tuomet E. Ruškytė vis pradėjo grįžinėti į Kanus, jis jai buvo ganėtinai artimas širdžiai kraštas, todėl mergina pasiūlė prancūzei leisti įsidarbinti pas ją.
„Su ja mes labai susibendravome, tačiau ji man nenorėjo suteikti darbo vietos, nes aš nemokėjau prancūzų kalbos. Tačiau aš jai vis kartojau, kad leistų man pabandyti ir mes pasižiūrėsime, kaip seksis. Įkalbėjau ją, išėjau iš darbo mados namuose, susikroviau lagaminus ir atvykau gyventi į Kanus“, - pasakoja ji.
Tarp pirkėjų – žinomos pasaulio garsenybės
Bedirbdama Kanuose įsikūrusioje parduotuvėje, taip E. Ruškytė pradėjo megzti pažintis, bendrauti su turtingais žmonėmis. Tokiu būdu mergina pateko į žinomų žmonių ratą, kurie supažindindavo ją su kitais klientais.
„Savo pirmuosius klientus išlaikau iki šiol. Praktika Londone man davė daug naudos. Žinau, kaip reikia bendrauti, kaip viską reikia pateikti, kartais net – pataikauti, o kartais ir išklausyti, nes dažnai jie neturi su kuo pasikalbėti“, - atvirauja moteris.
Dabar tarp lietuvės klienčių yra daugybę garsių žmonių, tokių kaip Heidi Klum, Rihanna, tačiau mergina džiaugiasi, kad iš jos sukneles užsisako ir lietuvaitės. Tiesa, dažniausiai gyvenančios užsienyje.
„Iš tikrųjų turiu ir keletą klienčių lietuvių, ne daug. Jos mėgsta mano darbus, kartais susiranda mane ir lietuvės, pavyzdžiui, gyvenančios Vokietijoje, Amerikoje“, - sako ji.
Monake įsikūrusi su mylimuoju
Mergina neslepia, kad bendraudama su daugeliu žmonių, ji atrado ir tikrąją gyvenimo meilę, kuris yra garsus F-1 lenktynininkas Niko Hulkenbergas. Nors mergina apie savo asmeninį gyvenimą nėra linkusi kalbėti, ji pripažįsta, kad Monake ji gyvena kartu su savo mylimuoju.
„Kartu su juo norime, kad mus žmonės įvertintų už mūsų darbus, o ne pagal tai, koks yra mūsų asmeninis gyvenimas. Sutikau savo gyvenimo meilę, draugaujame gražiai, o apie tolimesnius planus dar negalvojame“, - atvirauja pašnekovė.
E. Ruškytė džiaugiasi, kad kartu su mylimuoju jie supranta darbo reikšmę, todėl didžiąją dalį jie praleidžia dirbdami, o laisvalaikį leidžia kartu.
Dabar E. Ruškytė savo gyvenimą kuria tarp Monako ir Vilniaus, ir kaip ji juokauja, vis gyvena lagamine. Merginai kartą į mėnesį tenką grįžti dėl suknelių gamybos į Vilnių, o likusį laiką ji leidžia Monake.
Didelės pastangos ir noras
Nors dabar lietuvė stengiasi kurti vis daugiau suknelių, vis dėlto, ji pripažįsta, kad nenorėtų būti vadinama didžiule verslininke.
„Visada kartojau ir šeimai, draugams, kad nenoriu tapti didele verslininke. Man užtektų, kad galėčiau sau leisti pakeliauti, nueiti vakarienės ne kartą į mėnesį, o tada, kada ir kur aš noriu. Tačiau su kiekvienais metais pastebiu, kad žmonės įvertina mano darbus, vis ateina noras tobulėti toliau“, - mano mergina.
Paklausus, ar mergina ateityje, gyvendama tokį gyvenimą, neužries nosies, ji tik nusijuokia. „Manau to tikrai niekada nebus ir už tai esu dėkinga savo šeimai. Matau labai daug žmonių, kurie užriečia nosis, nors nėra reikalo. Man tai labai nepatinka. Aš galiu nueiti į prabangų vakarėlį, bet lygiai taip pat galiu su savo draugais vakarą praleisti gamtoje“, - sako ji.
Vis dėlto bene labiausiai dominantis klausimas – kodėl sėkmingas istorijas sukuria ganėtinai mažai lietuvių, o daugiau iš jų lieka dirbti paprastus darbus užsienyje? E. Ruškytė mano, kad viskas priklauso nuo asmenybės ir prioritetų.
„Svarbu, ko žmogus nori siekti savo gyvenime. Galbūt žmogus bus laimingas dirbdamas ir tą paprastesnį darbą. Niekada nesutiksiu su tais, kurie sako, kad dirba valytojos darbą, nes negali kito susirasti. Tai yra netiesa. Reikia galbūt įdėti daug pastangų ir noro. Man patinka prabangesnis gyvenimas, o norint tokį turėti, reikia daugiau ir padirbėti“, - tiki mergina.
