Rita atvira – šiuo metu dirba ir gyvena Vokietijoje, itin pavargsta, todėl rankų darbo veiklos bei išskirtiniai nameliai bei bažnyčios, kurias kuria, ją veikia kaip meditacija.
Kūryba padeda pailsėti
„Esu iš Kauno, ten mano tikrieji namai ir širdis, tačiau šiuo metu gyvenu ir dirbu Vokietijoje, čia slaugau seną ligotą močiutę.
Darbas reikalauja nepaprastai daug psichologinių jėgų. Ilgesys šeimai ir Lietuvai yra begalinis, todėl man reikia kokio nors būdo atsipalaiduoti.
Mane ypač atpalaiduoja kūryba. Potraukį ką nors kurti aš jaučiu nuo vaikystės. Baigusi vidurinę stojau į dailę, tačiau nesėkmingai.
Tada nusprendžiau mokytis siuvimo ir sukirpimo. Dar vaikystėje siūdavau lėlėms sukneles. Savo darbą labai mylėjau, dar ir dabar siuvu vienetinius modelius, tačiau tik sau.
Keitėsi gyvenimas, keitėsi miestai ir darbai“, – apie save pasakoja Rita.
Save vadina savamoksle
Ji atvira – jos galva yra kupina idėjų, tačiau ji net nespėja jų įgyvendinti. „Būna, kad pamatau kokią nors atlieką ir man staigiai šauna mintis, ką galėčiau iš jos padaryti.
Kuriu ne tik namelius ir bažnyčias. Gaminu papuošalus, siuvu rankines, darau dėžutes. Pati išmokau velti adata.
Nuvėliau jau ir veltinius, gavosi visai neblogai. Esu savamokslė menininkė, niekada nelankiau jokių kursų ir nieko nekopijuoju – visos idėjos gimsta mano galvoje.“
Iš popieriaus sukūrė tikrą bažnyčią
Pirmasis darbas, kurį sukūrė Rita, yra Mosėdžio bažnyčia. Ją moteris gamino du mėnesius, laisvalaikiu, vakarais, kai jos prižiūrima močiutė nueidavo miegoti.
„Kadangi esu tikinti, ramybę randu maldoje. Ypač tada, kai būna sunku. Ir tada artėjo Kalėdos, ilgėjausi namų, artimųjų. Labai norėjau nueiti į lietuvišką bažnyčią. Būtent jausmų ir ilgesio vedama sugalvojau sukurti savo bažnyčią.
Man Mosėdžio miestelio bažnyčia labai graži, tame miestelyje gyvena mūsų mama, todėl ėmiausi darbo. Ieškojau nuotraukų internete. Pirmasis gaminys darėsi sunkiai, tačiau pavyko – žmonės atpažino kūrinį.
Kitais metais pradėjau pjaustyti namelius. Pirmasis namukas buvo mano svajonės užfiksavimas, paskui darbų daugėjo, ėjau tolyn, o su praktika didėjo ir įgūdžiai. Norėjau kažko sudėtingesnio, prieš Kalėdas sugalvojau pastatyti važnyčią su visu vidumi.
Darbas ėjosi labai lengvai, atrodė, kad jaučiu pagalbą iš viršaus. Sukūriau net vieno centimetro maldaknyges ir į jas užrašiau. Sukūriau net aukų dėžutes su prašymais ligoniams, vargšams ir neįgaliesiems. Rašiau ant lapelių ir sumečiau į vidų.
Kai baigiau daryti, nepatikėjau pati, kad šitaip gavosi, nes prireikė labai daug kruopštaus darbo“, – pasakoja moteris.
Ji atvira – savo darbų niekam neparduoda, nes net neįsivaizduoja, kiek jie galėtų kainuoti – juk į juos sudėta tiek daug meilės bei geros energijos.
