Vieniša mama Nomeda (red. moters vardas ir pavardė redakcijai žinomi) pasakoja, kad jos dvylikametė dukra iki pat pirmojo karantino pradžios buvo itin aktyvi, veikli ir bendraujanti. Tačiau vos tik prasidėjus karantinui bei įvedus nuotolinį mokymąsi iš namų, mama iš karto pastebėjo mergaitės pokyčius.
Paauglė tapo ne tik vangi, mieguista bei uždara, maža to, mama vieną vakarą ją užtiko ir žalojant save. Nomeda įsitikinusi, kad visas šias pasekmes jos dukrai sukėlė nuotolinis mokymasis.
Dukra tapo vangi ir mieguista
Naujienų portalui tv3.lt Nomeda pasakoja, kad jau iš pat pradžių jai buvo aišku, kad jos dukrai nuotolinis mokymasis bus itin sunkus.
„Aš turiu tokią nuomonę, kad toks mokymasis yra tinkamas ne visiems vaikams. Ne visi vaikai sugeba save pakankamai motyvuoti, o tėvai ne visada turi galimybę nuolat sėdėti pašonėje“, – sako Nomeda.
Paklausus, kada moteris pastebėjo, kad jos dukra netikėtai ėmė keistis, Nomeda paaiškina, kad neigiamus paauglės elgesio pokyčius ji pastebėjo ganėtinai greitai. Mergaitė tapo uždaresnė, nenorėjo kalbėtis, jungtis į pamokas, atlikti namų darbus ar net bendrauti su draugais nuotoliniu būdu.
„Nieko nenoras. Apskritai ji nuolatos miegodavo, sunkiai pavykdavo ją pažadinti, o atsikėlusi apsiversdavo ant kito šono“, – taip dukters būsena apibendrina mama.
Užtiko žalojant save
Galiausiai kritiniu lūžiu dukters elgesyje tapo momentas, kai vėlų vakarą užėjusi į dukros kambarį, Nomeda pamatė šokiruojantį vaizdą – jos dukra žalojo save.
„Buvo vakaras, ji seniai turėjo miegoti, pastebėjau, kad ji nemiega ir užėjusi į kambarį užtikau ją save žalojant. Vaikas yra paauglys, jo nereikia perrenginėti, maudyti, todėl tokius dalykus yra nuslėpti lengviau. Be to, prisideda ir šaltasis laikotarpis, kai vaikai dėvi ilgas rankoves“, – išgyvenimais dalijasi pašnekovė.
Moteris sako, kad užtikusi savo dukrą, ji itin nustebo, mat mergaitė iki karantino nė karto nebuvo pakėlusi prieš save rankos:
„Supratau, kad kažkas negerai, pamačiau žaizdas ir įpjovimus ant rankų, kojų. Anksčiau ji niekada to nebuvo dariusi, tačiau kaip supratau iš pokalbio su ja po visko, ji karantino metu tai darė jau nebe pirmą kartą.“
Trūksta bendravimo
Nomeda prisimena, kad jos dvylikametė duktė iki karantino buvo labai lengvai bendraujanti ir komunikuoti su kitais turėjo itin didelį poreikį. Mergaitė bendraudavo su bendraamžiais mokykloje, o namuose palaikydavo virtualų kontaktą su savo metų paaugliais, gyvenančiais užsienyje.
„Mes gyvename soduose, tokioje aplinkoje, kur realiai nelabai su kuo yra bendrauti. Jai pagrinde likdavo mokykla, o kai uždarė ją kartu su visais būreliais, jai momentaliai pasireiškė socializacijos trūkumas. Aš jau pirmąją karantino savaitę pajutau, kad vaikui negerai“, – atvirai kalba mergaitės mama.
Iš karto po to, kai dukrą užtiko žalojant save, Nomeda nieko nelaukus pradėjo atvirą pokalbį su savo dukra. Moteriai paauglė prisipažino, kad ji tikrai bandė žaloti save ir, kad tai daro jau ne pirmą kartą.
„Ji tai slėpė, nors mūsų pokalbiai iš tiesų dažni būdavo. Aš ją ragindavau kalbėtis, jeigu kažkas negerai, ateiti pas mane, pasipasakoti, kaip jaučiasi. Paauglystė vis tiek tikriausiai nėra pats lengviausias metas, vaikas vis tiek kažkiek užsisklendžia nuo suaugusiųjų, nebėra toks atviras kaip jaunesnio amžiaus. Manau, tas slėpimas yra natūralus, nors ji suvokė, kad daro kažką netinkamo“, – sako pašnekovė.
Pagalbos kreipėsi į specialistus
Nomedai dukros paklausius, kodėl ši taip elgiasi, anot moters, ji atsakė, kad jaučiasi vieniša. Vėliau mama ilgai kalbėjosi su savo dukra, bandė suvokti, kaip jaučiasi jos vaikas. Be to, moteris iš karto suprato, kad be specialistų pagalbos čia jau nebus apsieita, todėl iš karto kreipėsi pagalbos.
„Su ja iš karto kalbėjau, kad teks ieškoti specialistų pagalbos, nes buvo faktas, kad be jų čia jau niekaip. Kreipėmės į psichiatrą, kol kas yra atliekami tyrimai, testai ir žiūrėsime, kokio gydymo reikės“, – sako moteris.
Pasiteiravus, ar apie dukros problemas Nomeda pranešė mokyklai, moteris patikina, kad ji kalbėjosi su mokyklos psichologe, tačiau eiti pas visus mokytojus ir kalbėtis apie dukters problemas moteris nėra linkusi.
„Yra ir ganėtinai nesupratingų mokytojų, su kuriais teko turėti konfliktų ir pirmojo karantino metu. Jie nesuprato, kodėl aš fiziškai negaliu sėdėti prie vaiko. Juk aš tuomet turėčiau rinktis, ar aš uždirbu pragyvenimui, ar aš sėdžiu prie vaiko, kad jis gautų visus būtinus pažymius.
Žinoma, yra ir supratingų mokytojų, kurie skambina ir domisi. Faktas, kad nepasidaro vaikas kvailas per porą savaičių, kai iš aštuoneto vidurkis krenta iki trijų. Dabar mano dukros toks yra vidurkis, kuris nesiekia net ketverto“, – sunkiai suvokiamais drastiškais dukros elgesio pokyčiais dalijasi mama.
Neigiamas pasekmes jaučia ir kiti mokiniai
Nomeda atvirai kalba, kad ji žino savo dukrą ir jos mergaitė tikrai iki karantino buvo gabi bei kruopšti mokinė. Mama svarsto, kad toks nuotolinio mokymo modelis yra galbūt tinkamas ne visiems vaikams.
„Tam tikrų profesijų atstovų vaikai gali eiti į mokyklą, kodėl mes negalime vesti vaikų į mokyklą? Aš esu kurjerė, niekaip negaliu žmonėms pristatyti prekių nuotoliniu būdu. Aš neturiu šeimos, esu užaugusi vaikų namuose, turiu nedirbti ir būti su vaiku arba užsidirbti pragyvenimui, taip ir gaunasi užburtas ratas“, – apmaudo neslepia moteris.
Pašnekovė patikina, kad sunkumus išgyvena ne vienintelė jos dukra. Anot moters, ir susirašinėjimuose tarp tėvų aiškiai matosi, kad ir kitiems vaikams kyla bėdų:
„Pas mus ir klasės susirašinėjime yra tikrai ne viena mama ar tėtis rašęs, kad situacija šiandien dienai yra labai nedėkinga. Vaikų motyvacija mokytis kritusi. Suprantu, kai tai yra tikrai ne mūsų vienų problema. Aiškiai matosi pačių tėvų priešinimasis nuotoliniam mokymui ir jis kyla tikrai ne šiaip sau.“
Kaip padėti savo vaikui?
Naujienų portalas tv3.lt susisiekė su Šeimos terapijos centro gydytoja, vaikų ir paauglių psichiatre Aušra Dovydaityte, kuri sutiko atsakyti į klausimus, kaip nuotolinis mokymasis pakeitė tėvų ir vaikų kasdienybę bei kokie ženklai gali išduoti tėvams, kad jų vaikas jaučiasi negerai:
Kaip nuotolinis mokymas pakeitė vaikų ir jų tėvų kasdienybę?
Prasidėjus pandemijai ir šalyje įvedus karantiną bei nuotolinį mokymą, vaikai ir jų tėvai susidūrė su iki tol neturėtais iššūkiais. Visiškai nauja ugdymo proceso išraiška vaikams ir jų tėvams kėlė nerimą, baimes, didino streso lygį. Vaikai labiausiai bijojo, kad nesugebės prisijungti prie vaizdo pamokų, atsiradę interneto trikdžiai sutrukdys pamokas, jie nespės visko atlikti.
Bet kokia nežinomybė jau pati savaime kelia stresą ir didina nerimą, todėl niekada taip nevykdytas ugdymosi procesas įnešė sumaišties į šeimos gyvenimą. Vaikų stresas ir nerimas neišvengiamai didino ir pačių tėvų nerimą, nes jie turėjo pasirūpinti, kad vaikai turėtų visas priemones, kurios yra reikalingos tokiam nuotoliniam ugdymui.
Jeigu anksčiau standartiškai visi šeimos nariai ryte išeidavo iš namų ir dažniausiai susitikdavo tik vakare, staiga visa šeima pasiliko namuose visą dieną. Todėl šeima turėjo pradėti labai struktūruoti savo aplinką, dalintis erdvėmis, kur kiekvienas turėjo turėti savo vietą, kad galėtų atlikti savo darbus. Vienoms šeimoms tai padaryti sekėsi lengviau, kitoms tai tapo tikru iššūkiu ir buvo labai sunku padaryti.
Kai kurie vaikai turėjo dalintis kompiuteriu su kitais šeimos nariais ar mokytis tame pačiame kambaryje, kas neišvengiamai galėjo būti trukdis susikaupti ir labiau koncentruoti dėmesį. Tie vaikai, kurie negalėjo gerai susikoncentruoti tokioje namų aplinkoje, jiems buvo sunkiau atlikti užduotis, jie atidėliodavo darbus. Šie visi pokyčiai įtakojo šeimos kasdienybę ir jie turėjo pradėti keisti savo įprastą gyvenimo ritmą.
Kokios nuotolinio mokymo pasekmės gali atsirasti vaikų gyvenime?
Nuotolinis mokymas turi tiek teigiamų, tiek neigiamų pusių. Teigiamos pusės, kad vaikai gali ilgiau pamiegoti, ypač tie vaikai, kuriems reikia ilgiau važiuoti iki mokyklos. Kai kurie vaikai jausdavosi drąsiau nei realiose pamokose, ypač tokie, kuriems triukšmas klasėse ypač trukdydavo susikaupti. Nuotolinis pamokų formatas, matyt, išliks net ir tada, kai pasibaigs karantinas, nes vaikai jį įvertino kaip palankų mokymosi procesą.
Neigiamos nuotolinio mokymo pusės yra tai, kad trūksta bendravimo su draugais, tai ypač aktualu paaugliams, kuriems toks ryšys yra labai svarbus. Trūksta gyvo kontakto su mokytojais, daliai vaikų nepavykdavo susikurti dienos režimo. Kai kuriems vaikams toks mokymosi procesas pablogino mokymosi rezultatus, didesnis atsiskaitymų ar užduočių skaičius kėlė nepasitenkinimo jausmą. Didelis laiko praleidimas prie kompiuterio nepajudant sumažino vaikų fizinį aktyvumą.
Kalbama, kad vis daugiau vaikų atsiradus nuotoliniam mokymui ir socializacijos trūkumui, pajautė neigiamas pasekmes, o kai kurie iš jų net ir pradėjo žaloti save. Kaip tėvams laiku pastebėti, kad jų vaikams kažko trūksta?
Aukštas nerimo, įtampos lygis visuomenėje dėl pandemijos, neapibrėžtas ilgalaikis nuotolinis mokymasis, taikomi ribojimai turi neigiamų emocinių, psichinių ir akademinių pasekmių. Mokykla suteikia labai aiškią struktūrą, todėl labai svarbi vaikams, kuriems tokios laiko ar aplinkos struktūros trūksta namuose.
Mokykloje užmegzdami kontaktus, bendraudami vaikai pereina tam tikrus savo tapatumo ieškojimo etapus, išbando naujus vaidmenis, kuria naujus socialinius ryšius, kurie dėl nuotolinio mokymo tapo nebegalimi ir vaikai turėjo likti tik su jam žinomais artimais socialiniais kontaktais. Kiekviename gyvenimo etape žmogus, tame tarpe ir mokiniai, pereina tam tikrus raidos etapus, kurie labai dažnai yra pažymimi tam tikru sambūriu, švente.
Dėl įvestų apribojimų nesirinkti grupėmis, nesibūriuoti mokiniai neteko tokių raidos perėjimo atžymėjimų, kas neišvengiamai kėlė netekties ir liūdesio jausmą. Kai kuriems vaikams dėl to krito motyvacija, kuri yra labai svarbi norint pasiekti gerų rezultatų. Jeigu vaikui kyla daug neigiamų jausmų, didėja nerimas ir jis neturi įgūdžių su šiais neigiamais jausmais tvarkytis priimtinais būdais, jis gali pradėti save žalotis.
Patys vaikai dažnai yra nebrandūs susidoroti su kylančiais gyvenimo iššūkiais, todėl šalia esantys suaugusieji turi stebėti vaiko emocinę būklę, stebėti akademinius pasiekimus ir pastebėjus, kad, pavyzdžiui, vaikas gauna daugiau neigiamų pastabų, blogėja pažymiai, pats vaikas atrodo liūdnas ir be energijos, atsikalbinėja reiktų rimtai susirūpinti, kad kažkas su vaiku darosi negerai ir tuoj pat įsikišti.
Jeigu tėvai pastebi, kad jų vaikui nuotolinis mokymas daro neigiamą įtaką, kaip jie turėtų elgtis? Kaip turėtų bandyti sugrąžinti vaiko motyvaciją?
Pastebėjus, kad vaikas sunkiau jungiasi prie pamokų ar visai nesijungia, jaučiasi nuolat pavargęs, nebėra motyvacijos mokytis, atsirado savęs žalojimas, tėvai turėtų nuoširdžiai pasikalbėti su vaiku ir paklausti, kas darosi. Dažnai vaikas gali pasakyti, kad tingi, bet už vaiko tingėjimo gali slėptis ir gilesnės emocinės problemos, todėl tėvai turėtų labiau pasidomėti, kas su vaiku atsitiko.
Kalbant su vaiku labai svarbu būtų jo negąsdinti, nebausti, nežeminti, nes tokiu būdu vaikas tik dar labiau užsivers ir nenorės dalintis su tėvais savo rūpesčiais ir baimėmis. Vaikui labai svarbu, kad jis būtų išgirstas ir suprastas. Kad vaikas turėtų motyvacijos, kuri yra svarbiausia paskata mokytis, vaikas turi jaustis gerai, todėl tėvams būtų labai svarbu įsitikinti ar vaikas pakankamai išsimiega, ar valgo pilnavertį maistą, ar turi savo erdvę, kurioje gali susikaupti ir ruošti pamokas, ar jo neblaško daug pašalinių dirgiklių.
Kartais tėvų pokalbio su vaiku neužtenka. Kada tėvai turėtų ieškoti pagalbos vaikui pas specialistus?
Kiekvienas vaikas susiduria su periodais, kai jaučiasi nusiminęs, pablogėja jo mokymosi rezultatai. Tokie iššūkiai reikalingi, kad vaikas pamatytų kitas perspektyvas ar išmoktų naujų įgūdžių. Dažnai su tėvų palaikymu, jautriu požiūriu ir parama vaikas gali su tuo susidoroti.
Jeigu nežiūrint visų dedamų pastangų, tėvai mato, kad vaiko motyvacija mokytis yra labai žema, jam labai sunku prisiversti daryti pamokas, sunku išbūti pamokų laiką prie kompiuterio, vaikas daug atsikalbinėja ar kaip tik atvirkščiai – yra užsidaręs ir atsiribojęs, toks vaiko elgesys turėtų kelti rūpestį.
Pagalbos pas specialistus tėvai turėtų pradėti ieškoti tokiais atvejais, jeigu vaiko nerimas taptų labai didelis, jis pradėtų labai stipriai pergyventi dėl ateities, pradėtų labai stipriai save nuvertinti ir nebeturėtų pasitikėjimo savimi. Sutrikę miego ir valgymo režimai, atsiradęs dažnas savęs žalojimo elgesys taip pat būtų svarbus rodiklis, kad reikalinga specialistų pagalba. Vaiko bejėgystės jausmas, pomėgių nebeturėjimas, dažni konfliktai namuose ar atsiribojimas ir nenorėjimas įsitraukti į šeimos gyvenimą taip pat būtų požymiai, dėl kurių reiktų pasitarti su specialistais.
