Juozas Budraitis gimė Žemaitijoje, kuri labai didžiuojasi savo kraštiečiu: pernai rudenį Kelmėje jam buvo įteiktas žemaičio pasas. Aktorius mokėsi Švėkšnos vidurinėje mokykloje, 1973 metais baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, nuo 1961 m. filmavosi kine. XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje pradėjo mokytis aukštuosiuose kino režisūros kursuose Maskvoje, juos baigė 1981 metais.
Nuo 1965-ųjų, sukūręs vaidmenį Vytauto Žalakevičiaus kino dramoje „Niekas nenorėjo mirti“, Juozas Budraitis tapo vienu labiausiai žinomų Lietuvos kino aktorių – Lietuvos, Rusijos, Latvijos, Čekijos, Baltarusijos ir kt. šalių kino studijose sukurta per 100 vaidmenų. Juozo Budraičio darbai kine jo kūrybą leidžia įrašyti į platų kultūrinį kontekstą, tvirtina jo kaip kūrybingo menininko autoritetą tarptautiniu mastu.
XX a. pabaigos Lietuvos aktorinės mokyklos atstovų kontekste Juozas Budraitis išsiskyrė intelektualumu ir kūrybingu požiūriu į dramaturginę spektaklio medžiagą, aktyviu bendradarbiavimu kuriant spektaklio prasmių lauką. Kauno dramos teatre Budraitis sukūrė itin reikšmingų vaidmenų režisieriaus Jono Vaitkaus spektakliuose; intensyvus kūrybinis laikotarpis truko nuo 1979 iki 1989 metų. XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje susiformavo pastovus budraitiškas herojaus tipas.
Jo pagrindas – prieštaringo, savęs nerealizavusio charakterio drama, sukelta išorės ir esmės netapatumo ar pačios esmės komponentų prieštaravimo. Tarp didžiausią kultūrinį rezonansą sukėlusių jo vaidmenų – Statytojas Solnesas, Šarūnas, Ričardas II tokių pačių pavadinimų pasaulinės dramaturgijos klasikos veikalų pastatymuose, Bostonas polifoniškame spektaklyje „Golgota“ pagal Čingizo Aitmatovo „Ešafotą“. Budraitis taip pat yra vaidinęs Eimunto Nekrošiaus spektaklyje „Trys seserys“, Kristiano Smedso pastatytame „Vyšnių sodas“.
Pastarąjį dešimtmetį Budraičio aktorinis gyvenimas buvo ypač intensyvus, jis vaidino daugelio talentingiausių Lietuvos režisierių spektakliuose – „Visuomenės prieše“ (rež. Jonas Vaitkus), „Bakchantėse“ (rež. Gintaras Varnas); monodramoje „Paskutinė Krepo juosta“ (rež. Oskaras Koršunovas) sukurtas vaidmuo – tarytum retrospektyvi aktoriaus kelionė praeitin. Pasak Koršunovo, šiame spektaklyje aktorius dėl savo ypatingo talento, subrandinto gyvenimo patirties, ir intelekto tampa egzistencinės beketiškos filosofijos simboliu.
***
Poetinis požiūris lydi visą Juozo Budraičio gyvenimą. Jis tyrinėja žmonių likimus, kurdamas savo personažus, kurie žvelgia į mus ne vien iš kino ar teatro kūrinių, bet ir iš fotografijų. Vaizduotė tapo pagrindiniu Budraičio kūrybos šaltiniu. Vienos ar kitos gyvenimo aplinkybės suformavo išskirtinę aktoriaus būtį. Intensyviai besikeičiančio laiko akivaizdoje sodrų, vaizdinių pritvinkusį gyvenimą pakeitė filosofiniai, žmogaus vienatvę įprasminantys klausimai.
Budraitį visą gyvenimą domino vaizduotė, jos poetinis krūvis ir sąsajos su žmonių likimais. Jeigu vaidybiniame kine viskas suverta ant gyvos, dingstančios, besikeičiančios medžiagos gijų, tai dramos teatre Budraitis sugebėjo tą medžiagą įveiksminti: „susirgdamas“ ir „mirdamas“ vaidmens sistemoje, jis kiekvienam spektakliui suteikė naujų slinkčių. Bėgdamas nuo bet kokių metafizinių aiškinimų, bandydamas realistiškai matyti pasaulį: „Čia nėra ką daryti, čia viskas parašyta“, – jis tuo pačiu ardė dramaturgijos audinius, priversdamas mus stebėti ne vien vaidmenų amplitudes, bet ir jį – žmogų.
Todėl Budraitį galime drąsiai vadinti aktoriumi filosofu. Žmogaus vienatvės klausimas gyvenimo ir laiko tėkmės akivaizdoje kaip koks luitas užspaudė aktoriaus esatį. Intensyvus, analitinis aktoriaus mąstymo pobūdis, poetinė vaizduotė ir begalinis susikaupimas jo vaidmenis paženklino išskirtiniu meistriškumu. Meistriškų aktorių Lietuvoje buvo ir yra, bet laisvo skrydžio aktorių tenka sutikti itin retai. Budraitis kūrė vaidmenis taip, kaip kvėpavo, tarytum bandydamas ką nors išgydyti savo paties širdimi. („Niekada nesiimu vaidmenų, kurie prieštarauja mano sampratai apie žmogiškumą.
Agresija, skriauda kitam žmogui... Negaliu jų imtis. Tai jau principinis dalykas.“) Budraitį visą gyvenimą lydėjo būtina profesionalumo sąlyga – stiliaus jutimas, o jį aktorius vystė, ugdydamas erudiciją. Todėl visas meno pasaulis jam tapo atviras, lengvai atpažįstamas. Jis, atrodytų, lengva ranka apibrėžė savo nuostatas: „Nemėgstu abstrakčių samprotavimų apie aktoriaus profesiją. Jei žmogus išsilavinęs, protingas, įdomus, vadinasi, visa tai bus matyti vaidmeny, ką jis bekurtų.“
Jau nuo pat kūrybos pradžios Budraičiui meninė išraiška tapo svarbi kaip dvasinio gyvenimo atspindys. Dar kurdamas trumpametražius filmus „Atspindys“ pagal Ivano Bunino apsakymą „Kupriaus laimė“ (1978) ir „Paukščių miestas” pagal Jurijaus Olešos apsakymą „Meilė“ (1982), Budraitis rėmėsi vizijomis.
Šie filmai tapo viso tolesnio menininko gyvenimo gairėmis. „Atspindys“ – tapybiškas, „nekalbus“ filmas, – jame veikia tik vaizdai ir garsai (namas, ruduo, vėjas). Už lango – „iš gamtos“ artėjanti moteris... dūžtantis veidrodis... kuprius (dailininkas Mindaugas Skudutis), šukėse ieškantis savo atspindžio.
Šis tarkovskiškas pasaulis, lyg ir nieko nuostabaus, labai artimas Budraičio pasauliui. Antrame filme „Paukščių miestas“ – taip pat gamta, ruduo... Vyras baltu kostiumu laukia moters... Kino kamera paskui moterį „kyla“ į kalną... dialogas su vyru juodu kostiumu... Vėliau kamera „slenka“ siaura gatvele... Ir vėl gamta... Spalvų kontrastą išryškina raudoni šermukšniai... Atskiri kadrai – lyg atskiros tapybos drobės. Į atmintį įsirėžia šiurpūs paukščių balsai. Jų sklandymas danguje – tarsi simbolizuoja perspektyvos galią. Juoda spalva sakytum užbaigia paskutinius „drobės“ potėpius.
Po visų didžiųjų spektaklių Budraitis sakė: „Tie visi sunkūs darbai man buvo labai reikalingi, kai aš supratau, kad čia yra didelis menas, kad čia yra formos jausmas, kurį gali užpildyti savo esybe, savo išgyventu gyvenimu ir gali perduoti žiūrovui. Bet paskui, kai mane įtraukė į repertuarą, man pasidarė nuobodu, kadangi Vilniaus gastrolėse iš karto – aštuoniolika „Solnesų...“, šeši „Šarūnai“... Pamaniau, aš tiesiog „pablūsiu“, išprotėsiu, – na, šitaip negalima.
Kodėl negalima sumažinti spektaklių skaičiaus arba juos kaitalioti? Ne! – Darbininkai negali perstatinėti dekoracijų. Darbininkai svarbiau negu artistas. Artistas gali „plėšytis“, mirti, o darbininkas dekoracijų negali perkelti. Dėl to, tik atvaidinus aštuoniolika kartų, įmanoma pakeisti dekoracijas. Šito negalėjau pakęsti. Jau man tai pradėjo nebepatikti, ir aš pagalvojau:
„Vis dėlto mano meilė yra kinas“. Per tą laiką aš atsisakiau labai daug filmų. Ir mano atlyginimas teatre buvo, kas juokingiausia, šimtas dvidešimt rublių, tiek kiek gaudavau už vieną filmavimo dieną. Bet vis dėlto aš tuos šešerius metus dirbau, atsisakęs didelio uždarbio, dėl to, kad tikrai mylėjau teatrą, tai, ką aš tuo metu dariau.“
Teatras tuo ir ypatingas, kad kartais jame apsijungia visi komponentai: ir psichologija, ir žmogiški santykiai, ir visų kūrėjų idėjos. Režisierius Jonas Vaitkus, būdamas vienas iš griežčiausių teatro discipliną išpažįstančių menininkų, visą savo kūrybinį gyvenimą labai atsargiai žiūrėjo į bet kokias „darbo metodikas“. Anot jo, „jos aktoriui nereikalingos, netgi trukdo“.
Dirbant su šiuo aktoriumi Vaitkui buvo svarbu ne tiek sukritikuoti Konstantino Stanislavskio sistemos apibrėžimus, kiek pabandyti suformuoti lauką, kuriame išryškėtų aktorinės prigimties esmė. Režisierius, įvairiuose kontekstuose kalbėdamas apie aktorių problemas, rėmėsi pagrindiniu pavyzdžiu – Juozu Budraičiu.
Vaidmenys-portretai, kuriuos Budraitis sukūrė įvairiuose spektakliuose, niekada nebuvo statiški. Nors visą gyvenimą pasižymėjo tam tikra ramybe, lėtumu, jo visi personažai paženklinti ypač jautriomis įkūnijamo žmogaus mimikos savybėmis, jo stotu, judesiais ir, svarbiausia, kalba. Jis sugebėjo išreikšti atrastus, apibendrintus charakterių pastebėjimus, gyvenime ne taip lengvai ir pagaunamus. Jis atkakliai ieškojo ne bendros tiesos, o akimirkos tiesos. Gal dėl to į jo gyvenimą taip ryškiai įsibrovė fotografija – dar ryškiau, nei teatre užfiksuota akimirka.
Dar kūrybos pradžioje šį talentą pastebėjo įžvalgus kino ir teatro kritikas Saulius Macaitis: „Fotografija – Juozo aistra. Ne hobi, kurio griebiasi kokios pasenusios „žvaigždės“, <...> o būtent aistra, dar viena saviraiškos forma, priemonė greičiau pažinti pasaulį ir žmones.
Ypač pavykę Budraičio kolegų fotoportretai, kuriuose aiškiai jaučiamas autoriaus požiūris – tai lengva ironija, tai didžiulė pagarba, sumišusi net su kažkokios nuostabos doze, – kaip toje kupinoje susikaupimo, psichologiškai išraiškingoje Juozo „krikštatėvio“ režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus, nuotraukoje.“
Stebėti gyvenimą – vadinasi, jaudintis dėl ieškomos tiesos. Giminingos sielos kartais gyvenime susitinka. BroliaiGoncourt‘ai rašė: „Visi stebėtojai liūdni. Suprantama: jie mato, kaip gyvena kiti ir kaip gyvena jie patys. Gyvenime jie ne aktoriai, o liudininkai. Iš aplinkos niekada neima ko nors tokio, kas juos apsvaigintų. Jų normali būsena – melancholiškas nemaištingumas.“
Gyvendamas ne tik tarp knygų, bet kiekvieną dieną skaitydamas jas, lygindamas, prisimindamas ir vėl grįždamas prie sau artimų autorių, Budraitis malšino ne vien pažinimo troškulį. Tai daugiau jo prigimtinė intuicija, padėjusi suformuoti naujo aktoriaus tipą. Vaidmenys tiek teatre, tiek kine, fotografijos, tapyba ar akvarelė, – viskas, prie ko prisilietė Juozas Budraitis, atskleidžia metafizinį pažinimą.
Aktorius yra sakęs: „Man patinka namuose sėdėti patamsyje, neįjungiant šviesos, ir žiūrėti, kaip pradeda švisti, kaip išnyra stalo kampas, iš pradžių vos vos, o po to vis daugiau ir daugiau. Tarsi iš naujo gimsti. Mes kažkur skubame, ir viskas praeina pro šalį. Per šurmulį nematome tikrojo gyvenimo.“
Juozas Budraitis: Iš vaikystės geriausiai prisimenu, kai mes, vaikai – aš su seserimi, vasaromis „išmesti“ iš miesto į kaimą, pas mamos dėdę, susivienydavome su kitų šeimų vaikais, gindavome karves į krūvą, visaip kaip kvailiodami, o vakarais, kai reikdavo jas ginti namo, prasidėdavo dainos, pakeliui į namus „plėšdavome“ partizaniškas dainas, tuo metu net nežinodami, kad jos yra partizaniškos.
Tas ėjimas basomis per keliuko dulkes, kada tarpupirščiuose trykšta smėlio dulkių karšti, po dienos neataušę fontanėliai... Šitas jausmas, kokį tu junti būdamas paauglys, ar kiek jaunesnis už paauglį, visą gyvenimo malonumą ir džiaugsmą junti būtent per tai. Ir taip aštriai junti...
Pakartoti to neįmanoma. Šiandien nėra tokių keliukų, kuriuose – dvi vėžios brikai važiuoti, o vidury – arkliui bėgti. Kadangi jis visą laiką mina, tai toje vietoje visą laiką smėliukas. Būtent tas vidurinis keliukas iš tų dulkių ir būdavo. Kartais galvoju: užgimei, pajutai dulkes tarpupirštyje ir gali vėl iškeliauti atgal. Daugiau nieko gyvenime įspūdingesnio nėra, nebent vaikų gimimas. Bet iš esmės brangiausia yra vaikystė. Nes vaikystėje formuojasi žmogus, tuomet susidaro jo ateitis, perspektyva, užsikoduoja visa elgsena ir visas charakteris, galima sakyti, ir likimas.
Režisierius Jonas Vaitkus: Man buvo įdomu, kaip kino aktorius gali veikti teatre, ar apskritai gali veikti, ir ko galima pasiekti šiuo eksperimentu. Statytojas Solnesas (1980) buvo visomis prasmėmis eksperimentinis vaidmuo – ir jo būsenomis, ir loginiais apmąstymais. Budraitis surado ir valios, ir jėgų atlaikyti visapusišką teatro žmonių spaudimą – ir teigiamą, ir neigiamą. Jis jautė tam tikrą baimę, nežinodamas, koks bus rezultatas.
Visą laiką norėjosi kitokio plano ne tik aktoriaus, bet ir žmogaus. Teatrui tokie žmonės labai reikalingi.
Režisierius Oskaras Koršunovas: Įprastai Krepas būna intelektualas, ramus ir orus. Ir staiga Budraitis, kuris toks yra gyvenime, pasiūlė vos ne šekspyrišką išprotėjusį Lyrą. Bet tai yra tikslu. Netikėčiausia buvo meilės tema. Galintis išryškinti priešmirtinę intelektualo laikyseną, Budraitis vis dėlto išryškino jausminį išgyvenimą. Ir tai iš tikrųjų sukrečia. Budraitis – jausminis aktorius, ir tai mes matome kine. Gyvenime jis lyg ir diplomatiškai viską vertina, bet kuriant vaidmenis, emocijos tampa stipriausios. Aktoriai-asmenybės turi savo stiprią konstrukciją, kuri gali trukdyti jiems virsti „vandeniu“, užpildyti visas įmanomas formas. O Juozas Budraitis tai sugeba suderinti.
Filosofas Arūnas Sverdiolas: Svarbiausia, dėl ko vis dėlto nenusivyliau spektakliu – tai Budraitis. Senas žmogus... Nesiimu spręsti, koks jis yra aktorius, net negaliu pasakyti, ar jis apskritai vaidino. Gal pakako, kad jo toks kūnas, toks balsas, kad jis mokėjo pasakyti žodžius, kurie yra pjesėje taip, kad matėsi, jog jis supranta, ką kalba... Visą laiką girdėjosi Beckettas ir matėsi Beckettas. Dėl to manau, kad tai buvo Budraičio šedevras. Net nežinau, ar tai vaidyba!
Kino režisierius Šarūnas Bartas: Buvo toks terminas – „Budraičio tylėjimas“. Budraitis tyli, o vis dėlto norisi žiūrėti. Gali nieko nesakyti, o žiūrėti norisi ir nenusibosta. Tai buvo toks reiškinys, kurį taip įvardino ir kai kurie režisieriai, ir kiti mano aplinkos žmonės.
Budraitis – nuostabiai šiltas ir mielas žmogus, labai kuklus ir tikras. Nors, atrodytų, nedaug bendraudavome, bet būdavo gera jį vėl matyti, apsikabinti... Aš jo tą šilumą gan dažnai prisimenu.“
Režisierius Gintaras Varnas: Teatre beveik nebeliko gigantų – gerų aktorių, kurie būtų garbaus amžiaus. Ir Budraitis – vienas iš paskutiniųjų. Ir dėl to žiauriai gaila, – jų reikia, o nėra. Kaip čia taip išėjo, aš nežinau. Paprastai, teatras negali atsikratyti, o dabar jų išvis nėra, – ir ne tik Vilniuje, bet Lietuvoj. Vien dėl to Juozą Budraitį galiu pavadinti paskutiniu didžiuoju scenos mohikanu.
