„Anksčiau apie tai negalvojau, pagrindinę vietą užėmė aktoriavimas, dainavimas. Per karantiną dirbau „Knygos“ teatre ir ten darėme tokią humoristinę laidą, tiksliau spektaklį apie moteris, apie jų problemas. To spektaklio išleisti nespėjome, nes prasidėjo karantinas, tad pradėjome vesti laidas. Padarėme aštuonias humoristinės laidas apie tai, kaip skirtingo amžiaus ir interesų moterys klausinėja tą patį žmogų.
Man tai pasidarė įdomu, įdomu klausytis, klausti ne tų klausimų, kurie užrašyti, bet kurie išplaukia iš pokalbio. Supratau, kad man visai patiktų vesti laidą ir su žmonėmis šnekėtis. Bet pagalvojau ir tą mintį numečiau“, – pasakoja aktorė.
L. Kalpokaitė gavusi netikėtą kvietimą vesti laidą suprato, jog mintys ir idėjos sklando ore.
Vyresni žmonės nenori ilsėtis
Būsima laidos vedėja spėja, kad į ją kreipėsi todėl, nes moteris jau yra vyresnio amžiaus, tačiau nesėdi rankų sudėjusi ir daug dirba.
„Man ši tema atrodo įdomi, nes vyresnio amžiaus žmonės yra mažai jungiami į bendruomenės gyvenimą. Jie tarsi pamiršti, visi jiems siūlo pailsėti. O yra masės žmonių, kurie visai nenori ilsėtis. Gal ir tiems besiilsintiems kyla minčių sudalyvauti bendram visuomeniniam gyvenime“, – svarsto pašnekovė.
L. Kalpokaitė sako, kad per 30 Lietuvos nepriklausomybės metų, vyresni žmonės buvo nustumti į paraštę: „Jaunystės kultas tiek įsivyravo visuomenėje, kad net žurnalų viršeliuose nepamatysi vyresnių veidų. O tie vyresni žmonės dažnai pilni energijos, pajėgumo, darbštumo.
Didelę visuomeninę, darbinę ir finansinę naštą neša būtent mano karta. Tad kodėl apie juos nekalbėt, kodėl jais nesidžiaugt ir nesididžiuot?“
Paprastai nepaprasti žmonės
Pasak aktorės, bus kalbinami visiškai paprasti žmonės. Dabar jau yra nufilmuotos aštuonios laidos ir L. Kalpokaitė džiaugiasi, jog kalbintieji paprasti, bet kartu ir nepaprasti apdovanoti žmonės.
„Tai yra žmonės su apdovanojimais, ilgalaike darbo patirtimi, su idėjomis ir su mintimis. Paskutinis kalbintas pašnekovas buvo 80-ties metų, prieš tai 83-ijų metų.
Ir jie visi tokie gyvybingi, iškalbingi, jų akys žiba. Tai žmonės, kurie turi gyvenimo tikslą ir jaučia gyvenimo skonį. Tame yra tas jų paprastumas“, – džiaugiasi moteris.
L. Kalpokaitė nenori apsistoti ties įžymiais žmonėmis, nusipelniusiais rašytojais ar artistais: „Kiekvienas žmogus, kuris jungiasi į gyvenimą, yra vertas dėmesio.“
Vyresni žmonės dažnai nuvertinami
Aktorė su nusivylimu sako, kad laidų apie vyresnių žmonių gyvenimus praktiškai nėra:
„Mes esame didžiausia lietuviškos visuomenės dalis, tad manau, kad turėtume būti labiau vertinami. Tam ši laida ir skirta.“
Paklausta, kodėl vyrauja toks nusistatymas, L. Kalpokaitė atsako, kad galimai toks įspūdis susidaro pamačius senjorus poliklinikose.
„Ten jie sėdi susiraukę ir pavargę vien nuo poliklinikos atmosferos. Bet pagal tuos žmones, kuriuos pamačiau ir su kuriais bendravau, tai duok, Dieve, kiekvienam žmogui tiek išminties, tiek patirties ir tiek meilės gyvenimui.
Grožio, jaunystės, ilgų kojų, išpuoselėtų torsų kultas nustūmė protą į antrą vietą. Juk pagrindinė žmogaus vertybė jo protas, siela, o ne kūnas ir išpuoselėti raumenys“, – kalbėdama apie pakitusias vertybes apibendrina pašnekovė.
