Apie gyvenimą pakeitusį įvykį ir gyvenimą po jo naujienų portalui tv3.lt papasakojęs N. Dzingelevičius atviras – toks, koks buvo anksčiau, daugiau niekada nebus.
„Kartais likimas skiria išbandymus. Niekada negali žinoti, kas nutiks po 5 minučių ar kas lauks už kampo. Buvome neseniai nusipirkę butą, dirbome, siekėme gyvenimo tikslų. Pasirodo, iš daugybės butų išsirinkom tą, kur kaimynystėje gyvena psichinis ligonis.
Šis beprasmis užpuolimas akimirksniu paėmė ir pakeitė mano gyvenimą. Išleistas iš ligoninės vis klausiau savo žmonos: „Kaip mes toliau gyvensim?“. Neįsivaizdavom. Buvo nejauku ir neramu, kad bet kada neprognozuojamas užpuolikas gali grįžti.
Buvo akimirkų, kai pykau ant likimo, kad sugadino gyvenimą. Tik dėl sugadintos sveikatos nėra ko kaltinti. Mane užpuolė nepakaltinamas asmuo“, – sako N. Dzingelevičius.
Nerijus dalinasi savo istorija ne norėdamas sulaukti užuojautų ar gailesčio, bet norėdamas parodyti problemą – juk jo vietoje gali atsidurti bet kas kitas:
„Turiu kalbėti, kad žmonės mane išgirstų ir neliktų abejingi gresiančiam pavojui. Pastaruoju metu padaugėjo nelaimingų atvejų susijusių su psichinių sutrikimų turinčiais asmenimis. Galbūt mes galim pasirūpinti sergančiais ir išsaugoti kieno nors gyvybę.“
Vis tik pašnekovas priduria, kad ramiai gyventi negali iki šiol – sulaukia gąsdinančių žinučių.
„Kas baisiausia, jog dar yra tokių žmonių, kurie drįsta prisidengdami netikromis socialinių tinklų anketomis man rašyti ir gąsdinti, jog užpuolikas jau yra paleistas iš psichiatrinės ligoninės. Teko ir nervintis, ir naktimis nemiegoti su ta mintimi. Ar tikrai jau mano užpuolikas yra paleistas į namus?
Iš patikimų šaltinių sužinojau, jog užpuolikas yra vis dar gydomas, tai mane nuramino, bet sužinojau, kad yra žmonių, kurie nori jį kuo greičiau „ištraukti“ iš gydymo įstaigos! Todėl pastaruoju metu ir sulaukiu gąsdinančių žinučių.
Galbūt mano atviras pasidalinimas užkirs tam kelią, nes pasikėsinimas nužudyti – rimtas nusikaltimas ir netikiu, jog užpuoliko psichinė sveikata gali taip greit pagerėti. Jis turi būti gydomas kuo ilgiau, kad tikrai nekeltų visuomenei grėsmės“, – atvirai dėstė N. Dzingelevičius.
Laiptinėje užpuolė nepažįstamas asmuo
Lemtingąją dieną Nerijus ėjo į darbo, laukė lifto, kai iš nugaros užpuolęs nepažįstamas asmuo trenkė sunkiu daiktu per galvą, o atsisukus daugiau kaip 10 kartų smogė peiliu į veidą ir galvos sritį.
„Gyniausi plikomis rankomis. Traukiantis nuo besišvaistančio peiliu nusikaltėlio, pargriuvau ant laiptų. Užpuolikas mane prispaudęs vis dar badė peiliu, kol galiausiai peilis atsitrenkė į betoninius laiptus ir lūžo. Užpuolikas pabėgo, o aš atsidūriau reanimacijoje“, – pasakojo vyras.
Iki pat šiandien išlikęs nusivylimas, kad iš medikų lūpų ne kartą teko išgirsti, kad negalėjo būti užpultas be priežasties, kad yra pats kaltas dėl to, kas nutiko. „Iš dalies juos suprantu, jiems buvo neįtikėtina, kad be priežasties mane galėjo sužaloti psichiškai nesveikas ligonis“, – priduria.
Su nemaloniomis replikomis gydantis teko susidurti ne kartą: „Priimamajame taip pat nemalonūs išsireiškimai neurochirurgui išsprūsdavo, kol man siuvo žaizdas. Ligoninėje vienas gydytojas kitų gydytojų akivaizdoje matydamas, kad aš visas susiųstas, visur siūlės ant veido, išvadino piratu. Nesmagiai pasijutau, mane kamavo didžiausi skausmai, o jie visi tiesiogine prasme šaipėsi iš manęs.
Iki šiol įstrigo, kai gydytojas klausė, už ką jus taip supjaustė. Sakiau, už nieką, net nepažįstu žmogaus. Gydytojas atsako, už nieką taip nepjausto, jūs kažką labai blogo padarėte. Dar vienas smūgis. Prašiau baigti taip šnekėti.“
Susidūrė su abejingumu
Be to, atlikus galvos kompiuterinę tomografiją, buvo aiškiai matyti hemoraginis židinys smegenyse, atsiradęs po smūgio į galvą buku daiktu, tačiau aprašant tyrimus nebuvo paminėta, kad užfiksuotas smegenų sukrėtimas:
„Prisimenu, kai grįžau namo, man labai svaigo galva, mane pykino. Nežinodamas, kad man sukrėtimas, eidamas lauke aš apalpau ir trenkiausi veidu į asfaltą. Apie smegenų sukrėtimą sužinojau tik apsilankęs pas privačią neurologę ir atlikęs tyrimus už savo paties lėšas.“
Išleistas iš ligoninės jis nežinojo ir to, kad buvo nupjauti ir veido, ir rankos, kurią iki šiol sunkiai valdo, nervai. Tai paaiškėjo tik po mėnesio, apsilankius pas chirurgą privačiai.
„Privatus chirurgas paaiškino, kad nupjautas nervas kasdien trumpėja ir delsiant gali būti sudėtinga atlikti nervų susiuvimo operaciją. Rekomendavo vieną iš geriausių plaštakos chirurgų Lietuvoje, kuris nedelsiant atliko operaciją, nes ranka jau juodavo“, – prisimena N. Dzingelevičius.
Teko susidurti ir su nežinomybe, kai dėl tos pačios problemos – veido skausmo, nejautros ir nupjautų nervų – sulaukė trijų skirtingų diagnozių, be to, niekas negali atsakyti, ar tai mechaninis nervo pažeidimas, nes nėra galimybės atlikti išsamius tyrimus.
Kovojo teismuose
Jis iki pat šiandien jaučia apmaudą: nors sužalojimai buvo akivaizdūs, veide, galvoje ir rankose žiojėjo žaizdos, jis neteko sąmonės, tai buvo įvertinta kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. „Galbūt dėl to, kad likau gyvas“, – svarsto jis.
„Dažnai teisėsaugos institucijos atlikę pirminį tyrimą labai formaliai vertina situaciją ir per daug neanalizuoja, ką tokiais veiksmais asmuo siekė padaryti ir kokie sužalojimai padaryti. Daugiau nei 10 smūgių peiliu, pataikant į gyvybiškai svarbias kūno sritis, neturi būti nesunkus sveikatos sutrikdymas. Mano atveju, teismo ekspertams buvo sudėtinga priimti sprendimą dėl veido sužalojimo.
Sprindžio didumo, beveik kiaurai perpjautas skruostas gali būti įvertintas kaip kūno subjaurojimas ir priskiriamas prie sunkaus kūno sužalojimo. Pagal galiojančias tvarkas, teismo ekspertai gali priimti išvadą dėl kūno subjaurojimo tik po 1,5-2 metų kai randas baigia formuotis“, – atviravo N. Dzingelevičius.
Ikiteisminio tyrimo metu kompiuterinės tomografijos vaizdus, medikų neaprašytus smegenų ir nupjautų nervų pažeidimus iš naujo vertino teismo medicinos ekspertai. Nerijus neslepia, kad ekspertams aprašyti sužalojimus buvo sudėtinga: ekspertizė atlikta praėjus kelioms savaitėms po užpuolimo, kol žaizdos dar buvo sutvarstytos, todėl jų negalėjo apžiūrėti, aprašyta tai, ką galėjo papasakoti pats Nerijus.
Ne ką mažiau nustebino ir sulauktas atsakymas, kad smūgiai nebuvo suduoti į gyvybiškai svarbius organus. Nerijus nuėjo ilgą kelią: samdėsi advokatą, įrodinėjo, kad smūgiuota į gyvybiškai svarbias sritis – galvą ir kaklą.
„Teisininkams išleidau tūkstančius eurų, kol teismas pripažino, jog man padaryti sunkūs kūno sužalojimai ir buvo įrodyta, jog užpuolikas kėsinosi mane nužudyti“, – pasakojo pašnekovas.
Vyrą užpuolęs asmuo pripažintas nepakaltinamu, todėl teismo ir sveikatos išlaidos nebuvo kompensuotos, jis viską apmokėjo iš savo santaupų ir žmonių paramos.
Apie įvykį primena nuolatinis skausmas
Ir nors prabėgo daugiau nei dveji metai, lemtingąją dieną nuolat primena stiprus ir nepakeliamas skausmas. Užpuolimo metu labiausiai nukentėjo dešinė ranka ir veidas – buvo nupjauti nervai:
„Iki šiol dešinės rankos, kuria gyniausi nuo peiliu ginkluoto užpuoliko, funkcijos dar neatsistatė, neišgydyti sužalojimai veide ir galvoje, kalbant ar valgant dirgina trišakį ir pakaušinį nervus, kurių skausmai labai vargina.“
Kiekviena mokytojo diena prasideda ir baigiasi vaistų gėrimu. Išbandyta kone viskas, kas įmanoma: akupunktūros, tiesioginės blokados vaistais į veido nervą, lašelinės. Visa tai padeda tik trumpam, tačiau kol kas nepavyksta pritaikyti efektyvių medikamentų, kurie leistų gyventi be skausmo.
Vis tik, jis priduria, kad tokie įvykiai paveikia ne tik fiziškai – tai palieka ir gilų randą psichologinėje būklėje. Nerijui teko lankytis pas psichologus, dirbti su traumų psichologe, kuri taikydama specialias metodikas paruošė apklausoms, kad teisme galėtų ramiau pasakoti apie tai, kas įvyko.
Kad ir kiek specialistų aplankė, Nerijus savo angelu sargu vadina brangiausią žmogų – žmoną: „Kai buvau išleistas iš ligoninės man reikėjo kasdien perrišinėti žaizdas. Žmona kruopščiai, pagal gydytojų rekomendacijas, tvarkė žaizdas. Žaizdų galvoje ir veide buvo daug.
Mano abi rankos buvo sutvarstytos. Žmona padėdavo man apsirengti, nusimaudyti, pavalgyti, lydėdavo pas gydytojus, tvarkė teisinius reikalus. Visa namų buitis buvo tik jos vienos rūpestis. Gera eiti šiuo nelengvu gyvenimo keliu, kai šalia manęs yra stipri atrama – mano žmona Reda.“
Tačiau po sukrėtusio įvykio N. Dzingelevičiaus gyvenimas nesustojo – praėjus pusmečiui pradėjo grįžti į normalų gyvenimą, sugrįžo į darbą. Chemijos mokytojas sako niekada mokiniams nerodantis, kad gyvena didžiuliame skausme – jie to matyti neturi.
„Žinoma, darbo tempai ne tokie, kaip prieš užpuolimą. Kaip ir visiems, labiausiai vis trūksta poilsio, bet tai normalu. Privalau dirbti ir užsidirbti, nes vaistai nekompensuojami, brangūs, jų reikia daug“, – kalbėjo Nerijus ir pridūrė, kad stengiasi sportuoti, sveikai maitintis ir natūraliomis priemonėmis stiprinti sveikatą.
Gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis
Ir pats savęs Nerijus niekada negaili, tačiau padėkoja, kad užpuolimo metu nepasimetė, apsigynė ir apsaugojo svarbiausius organus: kaklą, akis. Nors užslenka mintys, kad gyvenimas galėjo būti visai kitoks.
„Kartais pagalvoju, jog viso šio siaubo filmo juk galėjo ir nebūti. Nebūtų buvę nepelnyto liūdesio dienų, kančios, išgyvenimų, didelių galvos smegenų sukrėtimo pasekmių, alpimo, rankos ir veido nežmoniško skausmo, randų, visų savo santaupų išleistų ir paimtų paskolų gydymui ir teisinėms paslaugoms ir t. t.
Aš sveikas ir laimingas ėjau į darbą ir 2-3 min. gyvenimą apvertė aukštyn kojomis. Pagalvoju, geriau jau būtų liga, avarija ar koks nelaimingas atsitikimas, kad būčiau pats kaltas. Gal būtų ramiau susitaikyti. Bet...
Mane pjaustė, daužė, siekė nužudyti be jokios priežasties ir gailesčio. Esu stiprus žmogus ir tikiu, jog ta sveikatos kaina, kurią dabar moku, kažkada atsipirks ir aš visiškai pasveiksiu“, - tvirtai sako Nerijus.
Net juodžiausiomis dienomis jis nepraranda optimizmo, kad vieną dieną viskas pasikeis, nors viskas ir pasikeitė, vyras stengiasi įžvelgti ir šviesiąją pusę – tai išmokė į kai kuriuos dalykus žvelgti kitu kampu:
„Po šio įvykio įgijau dar didesnės drąsos ir pasitikėjimo savimi spręsti kasdienes problemas čia ir dabar, nepaliekant jų rytdienai. Anksčiau kai kuriuos sprendimus atidėdavau į šalį, dabar to jau nebeliko. Nelaukiu rytdienos, jeigu žinau, jog galiu nuspręsti ir atlikti darbus šiandien.
Iš tikrųjų, prieš šitą nelaimę viską labai stipriai imdavau į širdį, buvau pernelyg jautrus. Nors mano jautrumas niekur nedingo, liko nerimas dėl kitų, man rūpi kaip jaučiuosi aš ir mano aplinka, žmonės, kuriuos myliu.
Jeigu anksčiau galvodavau, kad tie žmonės, kurie pavydi, dažnai nepatenkinti, irzlūs ir pikti yra mano problema, kurią turiu išspręsti, tai šiuo metu suvokiu, kad tai yra ir jų problema. Mano pilietiškumas ir atsakomybė niekur nedingo. Koks buvau atsakingas, toks ir esu. Tad žvelgiant į visumą, buvimas šalia mirties žmogų tikrai pakeičia – mano atveju, į gerą pusę.“
