Šiaip tai žiūrėti į vaškinį nugrimuotą velionio veidą grabe, nuo kurio dar kartkartėmis reikia muses nubaidyti, yra slogu. Geriau jau urna, velioniui patikusi muzika ir besikeičiančios skaidrės iš velionio gyvenimo !

Sielvartas paverčiamas juoku, spektaklių. Gal būt prie duobės nedera kvatoti, nors kažin koks komikas buvo velionis. Vis tik paskutinę minutę norisi rimties o ne kvatojimo

Sovietmečiu teko būti to liudininku. Ligoninėje gulėjusi motina miršta, gydytojai patvirtina mirtį, prie jos budėję jau suaugę jos sūnūs, kiek susitvardę, skambina visai plačiai giminei (tarp kitų ir man) praneša apie nelaimę. Kadangi tada ir traukinio bilietams kai kuriomis kryptimis reikėjo „blato", puolam pirkti bilietų, atitinkamų rūbų (jei dar tokių neturėjo)... Dienai baigiantis vėl tarpmiestinis skambutis. Išsigandusiu, drebančiu balsu sūnus praneša, kad kažkas atsitiko, mama prisikėlė. Ir pats savim netiki - nežino, ar čia tikrovė, ar jam vaidenasi... Laidotuvės atšaukiamos. Kitą rytą vėl skambutis - mama visgi neilgai gyva pabuvo. Mirė. Gydytojas patvirtino. Suvažiavome, palaidojome.

Laidotuvės apmokėtos - užkasti velionį neklausant atsikalbinėjimų. Geras pokštas būtų kai velionis išgirstų pilamas žemes ant karsto. Visi susirinkę draugiškai pasijuoktų...