Praeitą savaitę mirė mano vyro bičiulis. Kaip ir pridera, nuvykome į atsisveikinimą su juo. Nors šio vyro gerai nepažinojau, bet norėjau palaikyti savo vyrą, kuris su juo bendravo nuo pat vaikystės.
Velionis buvo kilęs iš nedidelio Lietuvos kaimelio, todėl ir atsisveikinimas su juo vyko ten. Kartu su vyru esame kilę iš skirtingų Lietuvos miestų, tačiau šiuo metu gyvename Šiauliuose, todėl sutikti pažįstamų iš šio miesto laidotuvėse per daug nesitikėjome.
Į laidotuves atvykome ankstyvą rytą. Salėje buvo tikrai nemažai žmonių, todėl stengėmės kuo greičiau pareikšti užuojautą ir atsisėsti kažkur nuošaliau, netrukdyti šeimai gedėti. Kartu su vyru atsisėdome salės kampe.
Kol mano vyras šnekučiavosi su savo seniai matytais vaikystės draugais, aš sėdėjau ir mąsčiau apie gyvenimą, jo prasmę bei mirtį. Na, žinote, kokios mintys dažniausiai apima laidojant žmogų...
Kai staiga mano mintis pertraukė atsidariusios šarvojimo salės durys. Pro jas įėjo pagyvenęs vyriškis, o šalia jo – žavinga blondinė. Iš karto matėsi, kad šis vyras yra pasiturintis, o šalia jo esanti gražuolė blondinė – tikriausiai dvigubai jaunesnė už jį.
Laidotuvėse sutiko draugės vyrą
Man šis vyras pasirodė kažkur matytas, bet niekaip neprisiminiau, kur gi aš jį esu mačiusi. Mačiau, kaip jis su blondine mergina pareiškia užuojautą velionio šeimai ir atsisėda visai netoli manęs.
Prisimenu, man jų elgesys pasirodė tikrai nemandagus, vyras vis uždėdavo ranką ant merginos kojos, o ši nesitraukė nuo savo mobiliojo telefono. Buvo matyti, kad šiai merginai velionis nė motais, ji tik palaikė kompaniją savo vyresniam draugui.
Visai netrukus prie jų priėjo moteris (vėliau paklausiau vyro, kas ji tokia, man pasakė, kad mirusio draugo sesuo) ir pašnibždomis tarė: „Romai, gal jūs kartu su drauge norėtumėte kavos?“.
O štai tada man pakirto kojas.
Aš prisiminiau, iš kur man šis vyras matytas. Juk tai mano artimos kolegės vyras. Tas pats Romas! Per mano kūną perėjo šiurpai, jaučiau tą šleikštulio skonį burnoje. Juk iš karto supratau, kad Romas į laidotuves atvyko su savo meiluže. Matyt, nenumatė, kad mažame kaimelyje jie sutiks kažką iš Šiaulių. Fui, tas Romas pasirodo šlykštynė kokių reta.
Nežinau, kaip jis buvo susijęs su velioniu, tačiau tą dieną man buvo svarbiausia palaikyti savo vyrą. Visas laidotuves stengiausi negalvoti apie mano draugės vyrą su savo meiluže ir tikėjausi, kad ši mintis mane apleis.
Kur tau... Grįžusi iš laidotuvių niekaip negalėjau pamiršti savo draugės, vis mąsčiau – ar ji žino, ar tai jau ilgai tęsiasi? Ir kodėl Romas apgaudinėja mano draugę su kažkokia dvigubai jaunesne blondine?
Po laidotuvių savo draugei apie jos vyrą nieko nepasakojau. Šeimomis mes nebendraujame, todėl jos vyrą Romą esu mačiusi tik iš nuotraukų, tačiau kai draugė darbe pasakė, kad jos vyras praeitą savaitę buvo išvykęs į komandiruotę, tada abejonių jau nebeliko. Ten tikrai buvo jis.
Aš nežinau, kaip šioje situacijoje būtų teisingiausia pasielgti, bet galbūt mano laiškas bus perspėjimas moterims – ne visos vyrų komandiruotės yra susijusios su darbu...
Autorius: skaitytoja Žaneta
Pasakytų draugei...
O jūs pagalvojate, kad gal ta draugė visai nenori žinoti? Gal nujaučia, gal net žino, tiesiog patogu, nenori skirtis, susitaikius su tuo.
Tokių pavyzdžių yra N su pliusu.
Kaip savo - ni tvajo mamaša dėlo, ni tvoja pi*da tirpėla".
Nesikiškit kur ne jūsų reikalas. Šeimos pačios išsiaiškins.
Tokios geradarės paskui dar ir kaltos lieka.
