Jau du dešimtmečius šioje srityje besisukanti Jūratė naujienų portalui tv3.lt pasakojo, kad muzikuoti ir prisidėti prie kitų žmonių renginių nuotaikos kūrimo svajojo dar nuo vaikystės – jos amžinatilsį tėvelis buvo muzikantas.
Svajonė, gimusi stebint muzikuojantį tėtį
Būdama dar vaikas ir stebėdama, kaip darbuojasi tėtis, ji vis svajodavo vykti kartu į šventes ir ten groti. Svajonės ji nenumetė į šalį – ketvirtoje klasėje pradėjo lankyti muzikos mokyklą, kur pramoko groti. Persikrausčius gyventi į kitą miestelį, ten ji atsidūrė vietinėje kapeloje ir, kaip pati sako, pradėjo „groti iš klausos“.
„Išmokau groti ir tėtis pradėjo mane į šventes imti nuo 16 metų – taip prasidėjo mano karjera“, – šypteli J. Malinauskaitė.
Tuomet ji dar tik grodavo kartu su tėveliu, mat švenčių vedimo tradicijos nė nebuvo. Jūratė svarsto, galbūt pastaroji atkeliavusi iš svetimų šalių. Prisimindama ankstesnius laikus, ji pasakoja, kad šventės būdavo gerokai kitokios nei šiandieną.
„Tik laikui bėgant labai išpopuliarėjo švenčių vedimas. Galvoju, gal net iš užsienio atėjo, nes pas mus tokių dalykų nebuvo. Kokius 10 metų dirbau palapinėse renginiuose, nes dar nebuvo sodybų, žmonės švęsdavo namuose. Į namus važiuodavome groti ir dainuoti“, – prisimena pašnekovė.
Jūratė skaičiuoja, kad tik prieš kokį dešimtmetį ėmė atsirasti ir renginių vedėjai, ir augti jų populiarumas, o dabar šventės be vedėjų jau vargiai įsivaizduojamos – kitaip net nebėra ką veikti.
Per tiek darbo metų pati pašnekovė sako jau sukaupusi savo klientų ratą, jis plečiasi natūraliai – žodis juk keliauja iš lūpų į lūpas. Vis tik sėkmės paslaptimi ji laiko charizmą, sako, arba turi ką ištransliuoti žmogui, arba neturi.
Tad darbai verda, nors juos ir pakoregavo anksčiau pasaulį sukausčiusi koronaviruso pandemija, tačiau darbai nestoja ir grįžta į savas vėžes – kartais renginių tiek, kad net susimaišo, išaušo šeštadienis ar pirmadienis.
„Prieš karantiną buvo visaip – dar ir sausį, ir vasarį turėjome vestuves. Tos vestuvės, kurios būna vasarą, būna net paprastomis dienomis, nes labai daug žmonių grįžta iš užsienio. Ir man visą laiką atrodydavo, ir draugai sakydavo, kad nėra jaunimo, visi išvažiavę, emigravę, bet kai tenka groti kiekvieną savaitgalį, atrodo, kad pilna jaunimo, bet visi jie – grįžtantys“, – pasakojo J. Malinauskaitė.
Vis tik ji pastebi, kad vienas dalykas po karantino dar neatsistatė – žmonės tuokart suprato, kad niekada nežinai, kada viskas gali imti ir pasikeisti, todėl šventėms vedėjus ir muzikantus ėmė užsisakinėti likus kone paskutinei minutei, kai anksčiau jau metų pradžioje vasara būdavo beveik visa užpildyta, likusi tik viena kita laisva data.
Išgelbėtos vestuvės ir miestų šventės
O pasitaiko ir tokių atvejų, kai jaunieji ar gimtadienius švenčiantys asmenys užsirezervuoja datą pas muzikantus ir vėliau skuba rašyti Jūratei išgirdę, kad jų norimas atlikėjas ar muzikantas neatvyks – jei tik turi laisvą laiką, ji visada atlekia į pagalbą:
Moteris juokiasi, kad yra buvę ir kuriozinių atvejų – teko gelbėti ir vestuves, ir gimtadienius, ir net miestų šventes: „Yra tekę važiuoti gelbėti Jonines – vienam renginio vedėjui kažkas atsitiko, man paskambina ir sako: „Jūrate, ką tu veiki šiandien?“ Pasakiau, kad nieko ir paaiškėjo, kad už dviejų valandų turiu būti Panevėžio rajone ir porą valandų padainuoti.
Yra buvę ir vestuvių, kurias teko gelbėti – turi laisvą dieną, paskambina ir važiuoji greitai viską susidėjus. Kai esi profesionalas, tai nėra sunku. Teko ir kolegas gelbėti, nes susirgo renginio metu – vasarą dviejų valandų bėgyje turėjau atsidurti Klaipėdos rajone. Greitai viską susidėjau ir išlėkiau. Bet juk visko gali atsitikti – koks skirtumas, kad užsakytos vestuvės, gyvenime nutinka visko.“
Kalbėdama apie savo darbus, Jūratė sako jau net negalinti išvardinti, kokiuose šalies kampeliuose jai nėra tekę dirbti – apkeliavo jau tikriausiai visą Lietuvą, ne kartą yra tekę vykti ir į Latviją, kur lietuviai šventė gimtadienį.
Bažnyčioje – nuo klasikos iki „Despacito“
Vis tik pati populiariausia šventė išlieka vestuvės – dirbant jose Jūratei tenka ir šventę pravesti, ir groti bei dainuoti. Prakalbus apie populiariausias dainas vestuvėse, pašnekovė pasakoja, kad lietuviai be galo išsiilgę senų gerų šlagerių. Nors pripažįsta, kad yra tekę groti ir dainas, kurios kitiems galbūt nė nesiasocijuotų su vestuvėmis.
„Bažnyčioje yra klasika, ką groju smuiku, yra vienas Pachelbelio kūrinys, kurio beveik visi nori, kad skambėtų ateinant nuotakai, bet būna visokių išimčių. Mane buvo susiradę užsieniečiai ir paprašė, kad pagročiau smuiku jų ceremonijoje ir pasirinko „Despacito“, nes jiems tai su kažkuo asocijavosi. Labai įdomių dalykų būna su vestuvėmis bažnyčioje.
Kalbant apie dainavimą šventėse, madoje išlikę senos dainos ir vis dėlto artėjant vidurnakčiui visi prašo Ryčio Cicino, Stasio Povilaičio, Žilvino Žvagulio, Irenos Starošaitės dainų. Jaunesnei kartai patinka ir Jessica Shy, Justinas Jarutis, Martynas Kavaliauskas.
Dabar jau visko yra, bet senoji estrada išlikusi ir ji niekur nedingsta, ji kaip deimantas taip ir glūdi pas visus – ir senąją, ir jaunąją kartą“, – vardijo J. Malinauskaitė.
Ji priduria, kad ypač lietuviškos estrados šlagerių ir paprastų atlikėjų, o ne ryškiausiai šiuo metu žibančių Lietuvos žvaigždžių, išsiilgę didžiųjų miestų gyventojai.
O besirenkantiems muzikantus ar vedėją šventei J. Malinauskaitė visada pataria vieną dalyką: pirmiausia susitikti akis į akį gyvai, nes gyvo kontakto metu viskas matyti kaip ant delno, pirmiausia tai, ar, kaip sako Jūratė, „atitinka biolaukai ir auros“. Jei tai sutampa, iškart aišku – šventė nusiseks.
Laidotuvėse skamba ir „Rondo“, ir SEL dainos
Vis tik Jūratei šalia tenka būti ne tik džiaugsmingiausiomis, bet ir skaudžiausiomis akimirkomis – per laidotuves. Ji tvirtina, kad kaip keičiasi laidotuvių tendencijos ir tradicijos, taip keičiasi ir norai.
„Mes grojame šiuolaikiškai – draugė groja gitara, aš smuikeliu ir grojame iš „Rondo“ keletą dainelių, ir iš Jazzu vieną dainą grojame, grojame ir SEL – šiuolaikiškas dainas, tik sulėtintas jų versijas.
Tai žmonėms labai patinka, nes dainų labai gražūs tekstai – jie dažniausiai yra apie meilę ir apie mirtį labai panašūs. Visada įpiname keletą giesmių, pagrojame, bet kuo toliau, tuo labiau žmonės nori populiarių dainų“, – apie atliekamas dainas pasakojo pašnekovė.
Anot Jūratės, šiuolaikinėje muzikoje galima rasti nuostabių dainų su gražiais, jautriais tekstais – to ir ieško gedintieji. Kartais žodžiais sunku išreikšti tai, ką jaučiame, bet muzika – universali kalba:
„To, kas buvo anksčiau, žmonės nebenori. Jie nori artumos, tikrumo, išgirsti žodį per muziką ir taip dar labiau atsiminti artimąjį, o ne giesmių vien dėl to, kad buvo tokia tradicija ir taip įprasta.“
Atlikėja pripažįsta – kai tik pradėjo muzikuoti laidotuvėse, jausdavosi nedrąsiai, visad jaudindavosi. Dabar viskas kitaip, nors neslepia, kad vaikų ir jaunų žmonių laidotuvės paliečia iki širdies gelmių.
O būdama arti ne tik džiaugsmo, bet ir skausmo, Jūratė sako stebinti ir kaip keičiasi tradicijos – į laidotuves susirenka nebe minios, o tik artimiausias šeimos branduolys, ir atsisveikinti taip nebeskubama.
„Nebėra kaip anksčiau, kai žmonės susitikdavo tik per laidotuves ir per vestuves – mes keičiamės ir viskas keičiasi. Žmonės vis labiau nori, kad išliktų labai gražus prisiminimas ir atsisveikinimas vyktų pakylėtai.
Pasikeitė ir tai, kad laidoja vis dažniau tik vieną dieną, nebešarvoja dvi-tris dienas, kaip anksčiau, kartais pasikviečia tik vienai valandai, nes būna parvežta urnelė“, – įžvalgomis dalijosi Jūratė.
Ji pripažįsta, kad mėnesį prieš laidotuves sulaukus prašymo atvykti pagroti ir padainuoti nustebina, tačiau tuo pačiu primena, kad viskas keičiasi – išpopuliarėjus kremavimui, urnas žmonės kartais laiko namuose, pavyzdžiui, tam, kad sulauktų iš užsienio grįžtančių artimųjų ir galėtų visi kartu atsisveikinti ir išlydėti į amžinąjį poilsį.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
