O mes turime tiesiog prie to prisitaikyti. Vieniems tai sekasi lengviau, kitiems – sunkiau, bet deramai į Amžinąjį poilsį išlydėti artimąjį norime kiekvienas. Tik ar pasaulyje įsivyravusi pandemija ir karantinai mums suteikia tokią galimybę?
Ar spėjame „išliūdėti“ netektį ir kaip šiandien atrodo laidotuvės – ar gali tokios skubotos ir galbūt ne visada pilnos laidotuvės turėti kokios nors psichologinės įtakos likusiems gyviems artimiems žmonėms? Pagaliau – įvedus karantiną, po laidotuvių nebeliko gedulingų pietų, kurie lietuviams vis dar yra itin svarbi tradicija.
Klauso rekomendacijų
Kėdainiuose įsikūrusių laidojimo namų „Gedulo sala“ direktorius Ramūnas Petkevičius didelių pakitimų laidotuvių tradicijose ar ceremonijose neįžvelgė.
„Tradicijų iš esmės koronavirusas nekeičia. Vis tik šiokių tokių pasikeitimų yra: jeigu, tarkim, mirusysis sirgo COVID-19, dažniausiai žmonės jį kremuoja, o jei šarvoja, tuomet tai daro kuo trumpesnį laiką ir su uždaru karstu, – pastebėjo pašnekovas. – O kad žmonės be artimojo netekties patiria dar ir papildomą stresą, tai yra faktas. Manau, visose srityse jis yra.“
Dėl gedulingų pietų, kurie šiuo metu yra uždrausti, anot R. Petkevičiaus, nedaugelis nerimauja – žmonės adekvačiai į tai reaguoja, supranta situacijos rimtumą, tad natūraliai viskas susidėlioja ir tiesiog nebelieka tokio poreikio.
„Žmonės tapo atsargesni, labiau įsiklauso į mūsų patarimus, rekomendacijas. Mes visuomet rekomenduojame, kad į laidotuves susirinktų ir į bažnyčią eitų kuo mažiau žmonių – tik patys artimiausi giminaičiai. Didžioji dauguma žmonių tikrai klauso, nes patys mato, kokia aplinkui situacija. Be to, pastebime, jog mirštamumas padidėjo“, – kalbėjo laidojimo paslaugas teikiančios įmonės vadovas.
Tradicija gili, bet ne esminė
Kitos įmonių grupės „K2 LT“, teikiančios kremavimo ir laidojimo ceremonijų organizavimo paslaugas, direktorius Bernardas Vilkelis taip pat sutinka, jog tradicijų tikriausiai taip greitai nepakeisi, tačiau pandemija pakeitė galimybę jomis vadovautis.
„Negalėjimas atsisveikinime vienu metu dalyvauti daugiau nei 10 asmenų, mirusiųjų nuo COVID-19 šarvojimas uždarame karste (dažniausiai), gedulingų pietų nebuvimas – visa tai keičia laidojimo ceremonijos apimtį, eigą, – pastebėjo B. Vilkelis. – Su mirusiuoju dažniausiai atsisveikina tik artimiausiųjų ratas, dažniau renkamasi kremacijas dėl to, kad kai kurie dėl saviizoliacijos negali dalyvauti laidotuvėse, dėl to, kad su mirusiuoju būtų galima atsisveikinti vėliau, praėjus pandemijai.“
Įmonių grupės vadovas sutinka, jog gedulingi pietūs mūsuose yra gana gili tradicija, bet taip pat pažymi, jog tai nėra esminis dalykas mirus artimajam.
„Taip, tai yra ritualas, prie kurio žmonės įpratę, dalis visos ceremonijos, tačiau velionio artimieji ieško alternatyvų – daugiau laiko praleidžia laidojant lauke, kitose viešose vietose“, – sakė pašnekovas.
Jis teigė, kad šis laikas tikriausiai dėl vienokių ar kitokių priežasčių sunkesnis visiems. Tačiau atsisveikinimui su mirusiuoju tai įtakos neturi.
„Netekus artimojo susidurti su papildomais sunkumais organizuojant laidojimo ceremoniją taip pat nėra lengva. Laidojimo įmonės jau prisitaikiusios prie griežtesnių reikalavimų, kiek įmanoma padeda artimiesiems, atsisveikinimas vis tiek būna orus, pagarbus, tik kitokioje apimtyje nei žmonės rinktųsi įprastai“, – pastebėjo B. Vilkelis.
Koronaviruso pandemija – ne baisiausia
Kalbant apie psichologinę žmonių būklę netekus artimojo šiuo sudėtingu laikotarpiu, Lietuvos psichologas, sociologas, politinis ir visuomenės veikėjas, Vilniaus universiteto (VU) profesorius, dr. Albinas Bagdonas teigė, jog žmonių nuotaikų ir būklių struktūra paaiškės vėliau, kai bus surinkta informacija iš įvairiausių šaltinių: psichologų praktikų (ar padažnėjo, o gal sumažėjo kreipinių dėl psichologinės pagalbos), psichinės sveikatos centrų ir ligoninių (padaugėjo ar sumažėjo naujų susirgimų), savižudybių ir kito destruktyvaus elgesio atvejų (alkoholio vartojimas, nužudymai, smurtas artimoje aplinkoje ir pan.).
„Per ilgą žmonijos evoliuciją žmogus įgijo ne tik stiprius pažintinius gebėjimus, gebėjimą suprasti kitų žmonių vidinį pasaulį, užjausti ir atjausti, bet ir atsparumą tam, kas išbalansuoja jo dvasinę ramybę – atsparumą netekčiai, krizėms ir visokio pobūdžio stresoriams.
Prisiminkime, kad ir Holokaustą, kiek tūkstančių žmonių jį kentė, bet tie, kurie išgyveno, visai neblogai vėl prisitaikė, – pastebėjo sociologas. – COVID-19 pandemija – NE Pasaulinis karas ir ne Holokaustas.
Taip, kitų šalių ir Lietuvos psichologų ir medikų tyrimai rodo, kad ši pandemija ne tiek tiesiogiai, kiek jos pasekmės – visokie ribojimai, baimė netekti darbo, baimė susirgti pačiam ar šeimos nariui ir pan. sustiprina nerimo, depresijos, konkrečių baimių, nuovargio ar nuobodulio raišką. Tačiau ji toli nuo to kraštutinumo, kurį vadiname panika (nebent atsitiks tai asmeniui su stiprokai išreikšta asmenybės savybe panikuoti dėl menkiausių niekniekių).“
Svarbiausia – vidinis ryšys su mirusiuoju
Atsakant į klausimą, ar žmonėms užtenka laiko „išgedėti“ artimojo netektį, profesorius šios situacijos taip pat nedramatizavo.
„Visai netolimoje praeityje teko gedėti ir išgedėti esant dar didesniems ribojimams, o dabar tik keli, tikrai ne katastrofiški ribojimai – trumpesnis laikas, mažesnis gedinčiųjų ir užjaučiančiųjų skaičius, mažiau gėlių ir vainikų, kuklesni gedulingi pietūs, – kalbėjo psichologas. – Manau, toks ribojimas bus tik į naudą mūsų puoselėjamai perteklinei laidotuvių tradicijai. Žmonės suvoks, kad šis, nors ir svarbus liekantiesiems ritualas, pasirodo, gali būti ir kuklesnis, atliktas su mažesnėmis energijos sąnaudomis (ir gėlės, ir pietūs, ir prašmatnus karstas, ir dar daug kitų dalykų – tai tos pačios mūsų Žemės švaistoma energija).
Manau, kad santykinai nedidelius pandemijos sukeltus laidotuvių išgyvinimo pokyčius su kaupu atpirks minėtos Žemės energijos sąnaudos ir privers žmones ne tik susimąstyti apie šią perteklinę tradiciją, o gal kiek ją ir pakoreguoti. Įgytos, kad ir trumpalaikės patirtys modifikuoja tolesnį žmogaus elgesį ir gyvenimą.“
Su prof. dr. A. Bagdono nuomone sutinka ir psichiatras Martynas Marcinkevičius. Anot jo, didelės problemos kol kas tikrai nėra.
„Manau, dvasinei ir psichologinei mūsų būsenai kol kas įtakos nėra. Svarbiausia yra mūsų ryšys su mirusiuoju, pagarbos parodymas. Aišku, yra kultūrų, kur prie velionio reikia sėdėti labai ilgą laiką, bet mūsų kultūroje tai nėra labai griežtas paprotys.
Taigi, aš akcentuočiau ne tuos išorinius, ritualinius dalykus, kurie, deja, labai dažnai pas mus užgožia įvairių švenčių ar įvykių esmę, bet tikrąjį mūsų ryšį su velioniu ir kad tas gedėjimas būtų tikras, iš širdies. Juo labiau kad pačiam velioniui jau nėra taip svarbu, ar artimasis prie jo stovi fiziškai, ar gedi ir jį prisimena būdamas namuose ar kažkur kitur.
Kitas dalykas – per laidotuves labai svarbu parodyti dėmesį ir artimiesiems. Tačiau vėlgi, tai nebūtina daryti būtinai būnant prie mirusiojo“, – mintimis dalijosi M. Marcinkevičius.
Italijos scenarijus būtų tragiškas
Anot psichiatro, tikrai tragiška situacija, turėsianti pasekmių psichologinei žmonių būklei, būtų tada, jei nutiktų taip, kaip pavasarį buvo Italijoje.
„Jei neklystu, tuomet leido tik vienam ar dviem žmonėms ir ne daugiau dešimties minučių atsisveikinti su mirusiuoju, kuris būdavo uždengtame karste, – prisiminė M. Marcinkevičius. – Taigi, jeigu būtų tokia situacija ir italams, manau, tai buvo, tada – tragedija. O pas mus dabar daugiau tik organizaciniai klausimai – kaip organizuoti grupes, kaip žmonėms keistis ir pan.
Manau, per laidotuves kaip tik turėtų būti galvojama, kad geriau yra pasisaugoti negu dalyvauti ar organizuoti jų dar daugiau, nes būtent čia susirenka daug rizikos grupėje esančių žmonių.“
Prof. dr. A. Bagdono nuomone, ypatingai stipriam tradicijų (taipogi ir laidotuvių tradicijų) puoselėtojui tai tikrai turės įtakos – jį griauš kirminas, kad neatlikta taip, kaip įprasta.
„Bet čia pat tiek jis pats save, tiek aplinkiniai nuramins, kad tokios susiklostė aplinkybės, kad kiekvienas gali su juo atsisveikinti mintyse, dargi galima ir pasimelsti ar paaukoti bažnyčios užtarimui už mirusįjį.
Objektyvios aplinkybės sumenkina tokius išgyvenimus – jos kaltos, kad negalima atlikti tradicinio veiksmo. Tokia mintis nuramins ir velionio artimąjį, ir tą, kuris lyg ir privalėjo, bet negalėjo atsisveikinti su velioniu. Dar ramiau žmogus turėtų pasijausti, kad didelė tikimybė, jog velioniui tikrai nebesvarbu su jo kūnu atsisveikinta ar neatsisveikinta.
Jam svarbu buvo pagarba jo asmenybei, kol jo siela nebuvo atskirta nuo kūno, – filosofiškai į situaciją žvelgė sociologas. – Laidotuvių pietūs: tikrai teko dalyvauti daugybėje tokių pietų (išlaidota pusšimtis giminaičių). Prie skanaus stalo, o jei dar „pagerinamas“ kuo nors stipresniu, tikrai „nutolstama“ nuo šių pietų priežasties.
Juk giminaičiai taip seniai – nuo anų laidotuvių nesimatė, yra proga sužinoti apie vienas kito gyvenimą. Jiems didžiausias praradimas bus – „negalėjom pasišnekėti“. Vargingesniems dalyviams laidotuvių pietūs būna ir nedidelis šansas eilinį kartą nemokamai pasimaitinti.“
Žmonių savijauta pablogėjo
VU profesorius sutinka su nuomone, jog be to, kad žmonės neteko artimojo ir dėl to patiria stresą, jį dar pastiprina ir baimė laidotuvių metu didesnė galimybė užsikrėsti COVID-19.
„Žmonės nuo seno bijo karo, maro ir bado. Bijo susirgti vėžiu ar psichikos liga. Bijo ir tos keistokos ligos – Dievo skirtos „koronos“ užkrato. Laidotuvių aplinkybėmis kilęs stresas kiek susilpninamas iškilusiais rūpesčiais.
Kadangi tų baimių raiška ir polinkis rizikuoti labai skiriasi, stebėsime didelę sprendimų įvairovę: linkęs rizikuoti ir turintis didelį baimės slenkstį (sunkiai įbauginamas) asmuo daug neims į galvą ir vyks į laidotuves. Dar svarbiu yra ryšio stiprumas su velioniu ar jo artimaisiais, – dar kartą akcentuoja psichologas. – Per žiniasklaidą nuolat girdime patarimus, kaip ir kur galima užsikrėsti.
Laidotuvės priskiriamos prie tų socialinių akcijų, kurios ženkliai padidina riziką užsikrėsti. Tai taipogi prisideda priimant sprendimą dalyvauti ar nedalyvauti.“
Paklaustas, ar jis pats pastebi kokių nors tendencijų žmonių elgesyje šio karantino metu, prof. dr. A. Bagdonas sakė:
„Neužsiimu psichologo praktine veikla, esu tyrėjas, bet galime pasižiūrėti, ką teigia mano kolegos praktikai. VU Teisės fakultetas vykdo LMS finansuojamą projektą „Organizacinės, ekonominės ir teisinės prielaidos optimizuoti psichologinę pagalbą ekstremaliomis aplinkybėmis dirbantiems specialistams“.
Tarp 1 000 įvairių specialistų, apklausta ir 240 psichologų praktikų, dirbančių sveikatos priežiūros, švietimo ir kitose įstaigose.
Jie teigia, kad psichologinių paslaugų krūvis padidėjo, kad ženkliai sustiprėjo gyventojų stresas, nerimas ir pyktis bei agresija, kiek mažesnė depresijos, nuobodulio, nuolatinio nuovargio ir miego sutrikimų raiška.
Apie 60 proc. respondentų teigia, kad dėl COVID-19 pandemijos jų pačių savijauta tegul ir nežymiai, bet pablogėjo.“
