Priklausomų asmenų reabilitacijos ir reintegracijos bendruomenės „Aš esu“ įkūrėjas, kunigas Kęstutis Dvareckas, kalbėdamas apie idėją kartu su specialistais pagelbėti priklausomiems asmenims, tvirtina, kad ši iniciatyva įgauna vis didesnę prasmę ir leidžia priklausomiems žmonėms sugrįžti atgal į gyvenimą.
„Mes esame priklausomų asmenų bendruomenė. Tai iš esmės reiškia, kad mus suvienijo tokia mirtina liga. Kai atsiranda šita liga, vieniems žmonėms užtenka ambulatorinės pagalbos, savipagalbos grupių, kitiems Minesotos gydymo, o kai kuriems, jeigu liga labiau įsisenėjo, reikia ilgalaikės reabilitacijos.
Kalbant apie mūsų bendruomenę, jau gyvuojame 11 metų ir esame licencijuoti. Labai to siekėm, nes susidūrėme su žmonėmis, kurie ateina pas mus ir sako: „Aš buvau reabilitacijoje ir man nepadėjo“. Kai tu paklausi, ką jis toje reabilitacijoje darė, tai supranti, kad ji ir neturėjo padėti, tam nebuvo jokių objektyvių priežasčių, nė vieno specialisto ar darbo su savimi. Mūsų bendruomenė skirta žmonėms, turintiems priklausomybę“, – teigė kunigas K. Dvareckas.
Išsiskiria iš kitų bendruomenių
„Aš esu“ bendruomenės įkūrėjas taip pat pabrėžia, kad ši iniciatyva kiek skiriasi nuo įprastinių, kadangi priklausomų asmenų integravimas į visuomenę vyksta būtent mieste, o ne nuošalioje teritorijoje. Dėl šios priežasties, pasak pašnekovo, galima įžvelgti tam tikrų trūkumų, bet yra ir teigiamų dalykų.
„Iš kitų bendruomenių galbūt šiek tiek išsiskiriame, kad veikiame mieste. Jeigu didžioji dalis reabilitacinių bendruomenių yra įsikūrusios vienkiemiuose, galvojant apie saugią aplinką, tai mes veikiame nesaugiausioje aplinkoje – Vilniaus stoties rajone.
Mes tame matome iššūkį darbuotojams, bet ir privalumų yra nemažai, nes išvykę ilgalaikės bendruomenės asmenys dažnai išmoksta gyventi saugioje aplinkoje blaiviai, bet, sugrįžę į miestus, kur to saugumo tikrai nėra tiek daug, galimybių ir vėl atsirasti priklausomybėms yra apstu.
Pas mus žmonės tų teorinių, darbo su savimi žinių per pusę metų gauna tiek, kiek pas kitus per metus, turbūt intensyviau. Įprastai žmonės pusę metų dirba su savimi, jiems padeda specialistai, o po pusmečio jau eina į darbus mieste. Žmogus, dar iki pusės metų gyvendamas pas mus, eina į miestą, grąžina skolas, bando, kiek įmanoma, atstatyti santykius su artimaisiais“, – pasakoja K. Dvareckas.
Dažnai tai būna ne liga, o pasileidimas
Be to, bendruomenės įkūrėjas pastebi, kad pasitarti su specialistais ir individualiai įvertinti esamą priklausomybę gali ne tik pats žmogus, susidūręs su priklausomybėmis, bet taip pat ir jo šeimos nariai.
„Dažniausiai pagalbos kreipiasi ne pats žmogus. Jeigu pats asmuo, tai jau būna didelis pasiekimas, bet dažniausiai kreipiasi jų žmonos, vyrai, vaikai, labai dažnai tėvai. Jie nerimauja, nemiega, kai jų mylimas žmogus atsisako gydytis, tad jie kreipiasi su klausimu, ką daryti ir ko nedaryti. Labai džiaugiamės, kad pavyko prikalbinti daktarę Justiną Kymantienę ir ji pradėjo darbą su artimaisiais, tad turime pagalbos artimiesiems programą. Asmenys ateina tiek individualioms konsultacijoms, tiek į uždarą psichoedukacinę, tiek į atvirą psichologinės paramos grupę.
Taip pat yra ir dar viena vykdoma programa – visuomenės jautrinimas. Čia nuoseklumo mums trūksta, bet, kiek pajėgiame, stengiamės atsiliepti į kvietimus vykti į bendruomenes, mokyklas, taip pat turime sukūrę mokymų programą specialistams, dirbantiems šioje srityje. Šalia visų veiklų dar bandome jautrinti visuomenę, kad nuimtumėme tas stigmas. Dažnai čia būna ne liga, o pasileidimas, bandome aiškinti, kur ta liga, kada ji yra diagnozuojama“, – pasakoja kunigas.
Žmogus negimsta priklausomas
Pašnekovas K. Dvareckas pastebi, kad priklausomybė nėra įgimta, tačiau kiekvienas žmogaus gebėjimas susivaldyti skirtingoje situacijoje gali būti individualus.
„Aš labai žaviuosi, kad bendradarbiaujame su gydytoju Robertu Badaru. Jis kalba apie tai, kad priklausomybei atsirasti reikia daug veiksnių – ne tik socialinių, bet ir genetikai priklauso ne paskutinis žodis. Tai reiškia, kad žmogus negimsta priklausomas, bet su padidintu jautrumu arba su polinkiu. Tai galima visai nesunkiai atpažinti.
Dažniausiai nėra vienos dominuojančios padėties. Kai klausia mokykloje, kuo būsi užaugęs, retas kuris žmogus turi svajonę tapti narkomanu arba alkoholiku. Beveik visi tikri, kad tokiais žmonėmis netaps, visi turi gražių tikslų, kartais labai menką savivertę, kažkokį ne visai sveiką arba neadekvatų savęs vertinimą, tad medžiagos atsiranda kaip būdas greitai pasiekti norimą rezultatą. Pas mus bendruomenėje buvę ir laureatų, ir kalėjime save praradusių žmonių.
Pavyzdžiui, dabar daugėja žmonių, grįžtančių iš emigracijos. Ir, kai su jais kalbame, klausi, kas juos pastūmėjo į svaigalų glėbį, tai daugelis jų teigia, kad „dirbu kaip arklys“. Daugelis nori uždirbti, pasistatyti gražius namus, turėti gražią šeimą. Bet tu neturi laiko nei šeimai arba tavo laikas yra pervargusio, irzlaus asmens būsenoje. Tada tau reikia greitai pailsėti, nusiraminti, panaikinti nuovargį, tad dažniausiai žmonės griebiasi kvaišalų kaip priemonės greitam poilsiui“, – pasakoja K. Dvareckas.
Reikia neužmiršti ir kitų priklausomybių keliamo pavojaus
Kunigas pastebi, kad be medžiagų, galinčių sukelti priklausomybes, taip pat egzistuoja ir dar kiti veiksniai, kurie taip pat lemia itin dideles problemas.
„Turime kalbėti ne tik apie psichoaktyvias medžiagas, kurios yra nelegalios, narkotikus, alkoholį, bet galime kalbėti apie priklausomybes ir be medžiagų, kai žmogus nei tablečių forma, nei skystu, nei kitu pavidalu nevartoja, bet kartoja tam tikrą elgesį nepaisant žalingų pasekmių.
Viena iš tokių priklausomybių yra lošimai. Ir tikrai ši priklausomybė yra nemažiau pavojinga. Jeigu alkoholikas, narkomanas dar turi šiek tiek laiko, tai lošėjai, deja, labai dažnai baigia gyvenimą savo noru, nes tam tikru praregėjimo momentu pamato, kokios yra susikaupusios skolos, kokie praradimai.
Kita iš elgesio priklausomybių, kur Lietuvoje mes dar tik kalbame, bet nėra pripažinta, tai kompiuterinės priklausomybės, kai žmogus realybėje negeba gyventi, nenori, neišeina, nesigauna, bet už tai virtualybėje jis yra daug pasiekęs, savimi pasitikintis. Tai tik laiko klausimas, kada ir mūsų krašte pripažins šią priklausomybę.
Taip pat egzistuoja ir dar viena priklausomybė, kur daugėja besikreipiančių, bet vis dar nėra Lietuvoje įtraukta į ligų sąrašus – tai pornografija. Tikra labai daug žmonių, siekdami pokyčių, užkimba ant nesveikai išreikšto lytiškumo, partnerių kaitos ir taip save alina, negaudami to, ko jie nori“, – pastebėjo K. Dvareckas.
Naudodami chemiją, keičiame savo mąstyseną
Žmonėms, kurie svarsto išbandyti arba jau yra išbandę skirtingas medžiagas, sukeliančias priklausomybę, kunigas K. Dvareckas pateikia paprastą pavyzdį, kaip žmogaus organizmą gali neigiamai paveikti chemijos naudojimas.
„Norėčiau pateikti paprastą pavyzdį, ypač apie tai, kai kalbame apie chemiją. Aš nelabai galiu pasigirti pedantiškumu ir tvarka namuose. Kai laukiau svečių, skambinau savo sesei ir klausiau: klausyk, kokią cheminę priemonę reikia naudoti, kad palengvintų kalkių nuosėdų šalinimą. Ji pasakė, kad reikia naudoti rimtesnę chemiją, tik nepamiršk pirštinių.
Aš pradėjau valymo darbus, aišku, pirštines pamiršau ir galvojau, kad tiek to, galbūt jautresnės odoms žmonėms ir pavojinga, bet man, senam chemikui, turbūt nepakenks. Akivaizdu, kad tai man vėliau pakenkė.
Vartodami chemiją, mes niekada negalime žinoti tikrojo jos poveikio, esame individualūs su savo genetiniais polinkiais, su savo psichikos ar psichologiniais ypatumais.
Žmonės taip pat save labai apgauna, kuomet galvoja, kad po pirmo karto nieko baisaus neatsitiks. Pavyzdžiui, jeigu aš turiu poreikį atsipalaiduoti, tai ta medžiaga lyg ir tai suteikia, tad pirmą arba antrą kartą vartojant nėra kažkokių šalutinių pasekmių. Tas kontroliuotas vartojimas sustiprina žmogui iliuziją, kad jis priklausomybę suvaldys. Bet nepamirškime, kad, naudodami chemiją, keičiame savo mąstyseną. Pamatyti, jog tas ledas suplonėjo, kol žmogus neįlūžta, tampa praktiškai beveik neįmanoma.
Tai tikrai norisi visiems sakyti ir iš savo asmeninės skaudžios patirties, kad mūsų turimi poreikiai yra geri, gražūs ir teisėti – ir pasilinksminti reikia, ir pasijuokti. Bet manau, kad kiekvienas esame vertas ko nors labai tikro. Visa chemija yra tik iliuzija, dėl kurios galime labai brangiai mokėti savo mylimų žmonių sveikatos kaina, praktiškai save apgauname. Tai norėtųsi padrąsinti, įsiklausyti į tuos poreikius ir duoti sau tikrų dalykų. Svaigalai yra pavojingi tuo, kad jie yra lengvai prieinami, bet jie tik sukuria iliuziją, neduoda nieko tikro“, – pastebėjo „Aš esu“ įkūrėjas.
Žmonėms užtikrinamas anonimiškumas
Kunigas, stebėdamas dabartinę tendenciją, tikina, kad vis daugiau žmonių nebijo ir kreipiasi pagalbos į specialistus, taip pat jaunimas renkasi blaivias pramogas. Tiesa, gerokai nerimą kelia ne tik didelė kvaišalų pasiūla, taip pat ir pagalbos prieinamumas.
„Mane labai džiugina, kad daugėja žmonių, kurie kreipiasi pagalbos. Tose pradinėse stadijose, kur, prisiminus savo asmeninę patirtį, aš dar nemačiau vargo, problemų, jie jau suklusę, ieško išeičių, nenori užleisti ligos. Taip pat žavi, kad atsiranda, ypač jaunų žmonių tarpe, laisvalaikio praleidimo formų, kur egzistuoja blaiviosios pramogos, šventės.
Kita vertus, šiek tiek liūdina kvaišalų prieinamumas, kalbu apie legalias psichoaktyvias medžiagas, kokie jauni žmonės kreipiasi ir su kokiais praradimais. Vartojimo stažas tikrai netrunka metų metais, o pasekmės yra tikrai baisios, net nežinia, kiek ilgalaikės ir kiek įmanoma jiems bus deramai jų atsisakyti.
Aišku, mus taip pat liūdina pagalbos trūkumas. Šita liga yra viena iš nedaugelio, kuri turi labai stiprų neigimo mechanizmą. Kai asmuo sutinka gydytis, jeigu jam nėra vietos artimiausiu metu, tas atsiradęs noras nėra tvarus ir jis išnyks iki kito karto. Turime neadekvačiai didelį savižudybių skaičių. Ir aš esu tikras, kad nemaža dalis iš jų, yra būtent dėl to, kad priklausomybe sergantys žmonės negavo deramos pagalbos laiku arba net nežinojo, kad jie serga“, – pasakoja K. Dvareckas.
Pašnekovas taip pat dar kartą pabrėžia, kad žmonės, kurie yra susidūrę su priklausomybėmis arba svarsto išbandyti skirtingas, neigiamai organizmą paveikiančias medžiagas, tvirtai ragina nebijoti ir paprašyti specialistų pagalbos, kurie galės patarti sunkioje situacijoje, taip pat užtikrins jūsų anonimiškumą.
„Reikia labai adekvačiai nukreipti žmogų tinkama linkme, drąsinti eiti pas specialistus. Juk nėra nieko baisaus paklausti specialistų pagalbos. Žinote, ta stigma tokia – jeigu mane pradėtų berti, tai pas odos gydytojus nesunkiai nueičiau ir man nebus gėda. Jeigu man pradėtų širdis duoti neaiškius ženklus, prašyčiau kardiologo pagalbos, o kažkodėl dėl priklausomybių būna didelė gėda – gėdijasi tiek artimieji, tiek pats žmogus.
Lietuva pradėjo žengti pirmuosius žingsnius, kad žmonėms, kurie kreipiasi pagalbos, būtų užtikrinamas jų anonimiškumas, net jei ir kreiptumėtės į Respublikinį priklausomybės ligų centrą, paslaugas galite gauti anonimiškai. Nemažai licencijuotų bendruomenių garantuoja anonimiškumą. Didžioji dalis bendruomenių yra išlaikomos iš projektinių veiklų, tad kartais žmogaus prašoma nurodyti vardą ir pavardę, bet asmenys nėra įtraukiami į įskaitą.
Kita vertus, ką norisi labai garsiai sakyti ir iš savo patirties, nieko baisaus neatsitinka, jeigu pakliūnate į įskaitą. Aš esu joje buvęs. Tai reiškia, kad jeigu aš noriu gauti vairuotojo pažymėjimą, į mane atidžiau pažiūri, ar nesukelsiu pavojaus sau ir kitiems, o štai jeigu sugalvosiu įsigyti ginklą, tai pasižiūri komisija, ar aš esu prognozuojamas. Po kelių metų, gyvenant blaiviai, sveikai, ta įskaita visiškai išnyksta“, – kalbėjo K. Dvareckas.
Eksperimentuoti su savimi nederėtų
Suvaldyti priklausomybes, pasak pašnekovo, yra įmanoma, tačiau chemijos – ne. Todėl kunigas ragina gerbti savo gyvenimą ir jo nepaversti eksperimentinio proceso dalimi.
„Didžioji dalis, pradėjusių sveikimo kelią, po metų ar kitų sako, kad taip gerai niekada negyveno, neturėjo tokių sveikų santykių, laisvalaikio praleidimo formų. Atsiranda net tam tikros formos dėkingumas šiai priklausomybių ligai, kuri priverčia į save pažvelgti, susirūpinti, pripažinti.
Kalbame turbūt ir apie sveika meilę sau. Tiems, kurie nebandė, bet turi kažkokį smalsumą, tai tikrai norisi linkėti sau sveikos pagarbos.
Žinote, kai žmonės eksperimentuoja su chemijomis, dažniausiai tai daro su gyvūnėliais. Tikrai reikia nusirengti tą puikybę, kad aš ligą suvaldysiu. Nesuvaldysime chemijos, nes mes patys nežinome, kaip reaguos mūsų psichika, organizmas, tai tikrai eksperimentuoti su savimi nederėtų.
Yra daug sveikų būdų. Taip, jie reikalauja daugiau pastangų ir kūrybingumo, bet manau, kad kiekvienas žmogus to ir vertas. Tikri dalykai turi savo kainą, bet tada tu iš tikrųjų pailsi, jauti santykį, kuris gaivina tave, iš tikrųjų gyveni, o ne egzistuoji kažkokiame cheminiame burbulėly, kur bijai, kad prasisklaidys rūkas, nes negalėsi savęs iškęsti“, – pasakojo K. Dvareckas.
Kunigas priduria, kad kiekvienas žmogus gali rasti papildomą informaciją internetinėje erdvėje, kur pateikta informacija taip pat gali padėti įvertinti prioritetus gyvenime, galimų rizikų pasekmes.
„Nuo pat pradžių stengiamės dalintis turima patirtimi ir žiniomis. Bendruomenėje esame parengę ir išleidę tris knygas apie priklausomybes. Paskutinioji, kurią dar galima atrasti knygynuose ar bibliotekose, vadinasi „Nepasmerkti“.
Pagal galimybes stengiamės teisingą informaciją apie šias ligas kažkaip paskleisti ir internete, kur jaunesnės kartos atstovai ieško dažniau informacijos. Esame parengę tinklalaidžių ir video pokalbių, pateikę ir specialistų komentarų įvairiuose portaluose. Aišku, dalijamės mūsų socialinės erdvės „Facebook“ bendruomenės „Aš galiu“ puslapyje“, – teigė K. Dvareckas.
Projektas finansiškai remiamas iš Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo, kurį administruoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija.
