• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Krikščioniškoji kultūra mirusiųjų atminimą iškelia kaip vilties, gyvenimo ir tikėjimo liudijimą. Kunigas Ričardas Doveika sutinka, kad šiandien gedėjimo ir laidojimo kultūra dažnai susiduria su modernumo iššūkiais. Tačiau bažnyčia primena, kad pagrindinis santykis su mirtimi kyla iš tikėjimo į Kristaus prisikėlimą.

Krikščioniškoji kultūra mirusiųjų atminimą iškelia kaip vilties, gyvenimo ir tikėjimo liudijimą. Kunigas Ričardas Doveika sutinka, kad šiandien gedėjimo ir laidojimo kultūra dažnai susiduria su modernumo iššūkiais. Tačiau bažnyčia primena, kad pagrindinis santykis su mirtimi kyla iš tikėjimo į Kristaus prisikėlimą.

REKLAMA

„Mes esame tuščio kapo religija ir krikščionybė būtent gimsta iš Velykų įvykio, iš tuščio kapo“, – sako kunigas R. Doveika.

Pasak jo, visa krikščioniškoji kultūra, liturgija ir mokymas yra nukreipti į gyvenimo šventimą bei atsakingą pasirengimą mirčiai.

„Kai žmogus numiršta, krikščioniška bendruomenė susirenka žengdama į gedėjimo laiką, kuris nėra vien tiktai tamsūs drabužiai ar sąstingis, bet gedėjimas, kuris mums, tikintiesiems, yra būtent susitelkimas į užtarimo maldą, į kūno palaidojimo apeigas, kapo sutvarkymą ir maldų santykio tęstinumą su tuo žmogumi“, – priduria jis.

REKLAMA
REKLAMA

Mirčiai reikia tinkamai pasiruošti

Kunigas R. Doveika akcentuoja, kad mirtis yra neatsiejama gyvenimo dalis, o santykis su ja turi būti grindžiamas pagarba ir tikėjimu.

REKLAMA

„Mūsų santykis yra toks, kad krikščioniškoji kultūra, liturgija ir mokymas nukreipti į gyvenimo šventimą. Tai yra apie atsakingą pasirengimą mirčiai, apie viso gyvenimo sukauptų gerų darbų lobyną, kuris tampa pereinantis į žmogaus mirties slenkstį“, – aiškina jis.

R. Doveika taip pat primena, kad gedėjimas nėra tik formalumas ar ritualas – tai maldos aktas.

„Jeigu žmogui reikalingas apsivalymas po mirties, ką mes, krikščionys, išpažįstame skaistyklos patirtį, mes meldžiamės, kad mūsų artimieji būtų apsaugoti tikrai užtarimo maldoj, nuo pragaro, to atsiskyrimo nuo Dievo, visiško vienišumo“, – pabrėžė kunigas.

REKLAMA
REKLAMA

Elgesio kapinėse svarba

Kunigas R. Doveika aptaria ir kapinių vaidmenį krikščioniškoje tradicijoje. Jis pabrėžia, kad bažnyčia jau seniai perėmė pagonių kapinių tradicijas ir įtraukė jas į bendruomeninį gyvenimą.

„Krikščionybė susigrąžino kapines iš pagoniškos kultūros, kur buvo už miestų nekropoliai, ir per kankinių patirtį jas perkėlė atgal į savo gyvenimiškąją aplinką. Jie [mirusieji] yra mūsų dalis“, – pasakoja kunigas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kunigas pasisako prieš supaprastintą ir supasaulietintą požiūrį į kapaviečių tvarkymą.

„Kapavietė nėra šiukšlių konteineris ar šiukšlynas. Kai tik gėlės nuvysta, reikia iš karto tvarkyti kapą“, – teigia jis, pabrėždamas, kad kapo tvarkymas yra ir tikėjimo, ir atsakomybės dalis.

Pasak R. Doveikos, kapinės simbolizuoja viltį ir prisikėlimą, todėl jose įprasminami ne tik mirusieji, bet ir gyvųjų tikėjimas.

REKLAMA

„Mirusieji nėra nei svetimi, nei pabaisos, kuriuos reikia išvaryti į Helovyno naktį, nei kažkokie tai daiktai, kurie kaip balastas, nereikalingas, trukdantis toliau gyventi. Jie yra mūsų dalis, mūsų bendruomenė“, – akcentavo dvasininkas.

Viltis ir prisikėlimas

Katalikų tikėjimo centre esantis prisikėlimo pažadas suteikia kitokią perspektyvą gedėjimui ir mirties supratimui. „Viskas yra sutelkta į vilties liudijimą, kalbantį remiantis Kristaus pažadu, prisikėlimu iš numirusiųjų ir amžinuoju gyvenimu“, – sakė R.  Doveika.

REKLAMA

Pasak jo, gedėjimo kultūra neatsiejama nuo užtarimo maldos, kuri tęsiasi net po laidojimo apeigų.

Kunigo R. Doveikos mintys atskleidžia, kaip svarbu išlaikyti ryšį su mirusiaisiais ne tik per apeigas, bet ir kasdieniame gyvenime.

„Mūsų malda už mirusiuosius išreiškia tikėjimą šventųjų bendravimu, gyvenimu po mirties ir prisikėlimu“, – sakė jis.

Kunigo R. Doveikos žodžiai primena, kad mirtis yra ne baigtis, o kelionės dalis, kuriai reikia ruoštis atsakingai ir su tikėjimu.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Bažnyčios mokymas pabrėžia, kad mirtis nėra tik biologinis procesas – tai žmogaus gyvenimo tikslų ir gerų darbų tęsinys amžinybėje. Gedėjimas, kapinių priežiūra ir pagarba mirusiesiems – tai būdai, kuriais krikščionys liudija savo tikėjimą ir viltį.

„Krikščioniškas mokymas kviečia gerbti žmogaus kūną ir jo atminimą, nes gyvenimas po mirties tęsiasi. Tai mūsų atsakomybė ir tikėjimo esmė“,  – reziumavo kunigas.

Kam tos gėlės, kam ta pompastika, mirusiesiems to nereikia, to reikia tik gyviesiems pasipuikuoti.
Kad jūs tiek laiko kapelį lankote nėra lengviau nei jums, nei mirusiam. Jis iškeliavo ir jam jau lengva, jis jau užbaigė savo misiją žemėje ir jeigu nors kiek mylite jį tai padarykite jį laimingą, paleiskite jį keliauti jam paskirtu keliu. Pagalvokite, kad jis mato jus verkiančią ir jam labai labai sunku. Paleiskite, palinkėkite jam laimingai keliauti kitame pasaulyje ir jums pačiai pasidarys lengva, nes tas pergyvenimas, tas sunkumas sugryžta iš mirusiojo, o jeigu jam linkėsi visko kas jam ten gali būti geriausia, jums sugryš visa tai tokia pat ramybe, kokią jis gaus iš jūsų. Kalbėkit su juo kai būnat namuose viena, kalbėkit linksmai, kad jis matytų kad jūs linksma, kad jaustų jūsų maldas už jį, o jeigu jis negaus jūsų maldų jam bus labai sunku ir visa tai jausite ir jūs, jums bus taip pat sunku. Tai mano mamos patirtis kai palaidojo 30 metų dukrą, mano sesę ir liko du vaikai našlaičiai, tėvas buvo palikęs šeimą, tad mano šeima ir mama, užauginome, išmokinome juos, jie laimingi. O mama kol verkė tol sunkumas nepraėjo, bet kunigas pasakė, kad jis nori tave matyt linksmą, jo verkt nereikia, tu gaili savęs, o jo ne, kam tu jį skaudini, sako tu būk mintimis su juo linksma, džiaukis, kad už jį gali melstis, ir kas taip nuoširdžiai už
jį melsis.
Ne religija, o tikėjimas
Ne religija, o tikėjimas
Jūs man atveskit, tą kuris per visą žmonijos istoriją prisikėlė...
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų