Naujienų portalas tv3.lt tęsia straipsnių ciklą „Iš arti“, kuriame kalbamės su įvairių organizacijų bei įstaigų vadovais. Kas gi slepiasi po rimta vadovo kauke? Koks žmogus stovi už tarptautinės organizacijos vairo ir ar kasdien, matant vaikus, patyrusius smurtą, nesunku nuo jų atsiriboti?
Neužmirštama tyla kūdikių namuose
„Mano seneliai, giminaičiai visą gyvenimą buvo pedagogai. Aš mačiau jų pagalbą kitiems, norą išmokyti. Be to, kai buvau 11 metų, į mokyklą atėjo skautai ir pradėjo kviesti vaikus. Jie sakė būti skautu – tai padėti kitam. Gal tada ir gimė noras atjausti kitus“, – dabar svarsto organizacijos vadovė.
„Gimiau ir augau Klaipėdoje, todėl savanorystei pasirinkau Klaipėdoje esančius kūdikių namus.
Iki šiol negaliu pamiršti vaizdo iš kūdikių namų: metalinės lovytės, sustatytos viena šalia kitos, labai daug vaikų, juos maitindavome grikių pienu.
Buvo tokia mergytė, kuri, vos paimta ant rankų, juokiasi, o padėta atgal – nutyla. Tuo metu dar nežinojau, kad kūdikiai ten nebeverkia, nes jau supranta, kad nebus paimami ir raminami. Jie tiesiog nebemato prasmės verkti. Tylos kūdikių namuose pamiršti neįmanoma.“
Pagalba sergančioms moterims
Būdama 22-ejų, L.Pakalkaitė persikėlė į Vilnių ir jau netrukus ėmė savanoriauti padėdama onkologinėmis ligomis sergančiomis moterims.
„Septynerius metus su broliais pranciškonais bendravau su onkologinėmis ligomis sergančiomis moterimis. Labiausiai joms reikėjo psichologinės ir dvasinės pagalbos.
Mes rėmėmės Anglijos pavyzdžiu, lankėmės savanorystės organizacijose ir medicinos įstaigose, mokėmės iš jų, stengėmės tą patirtį pritaikyti mūsų moterims.“, – aiškina pašnekovė.
Vaikai turi augti šeimoje
Prieš ketverius metus moters gyvenime atsirado labdaros ir paramos fondas „SOS vaikų kaimai Lietuvoje“.
„SOS vaikų kaimai Lietuvoje“ – šiuo metu, deja, tai didžiausia šeima Lietuva. Rūpinamės bene tūkstančiu vaikų. Dalis jų gyvena mūsų SOS kaimuose, globojami profesionalių Mamų ir Tetų, kita didelė dalis vaikų gyvena savo šeimose, kur juos ir jų šeimas lanko ir padeda mūsų darbuotojai. Taip pat turime jaunimui skirtus namus, kuriuose rūpinamės jaunuoliais, besiruošiančiais tapti suaugusiųjų pasaulio dalimi.
„SOS vaikų kaimai“ – yra tarptautinė organizacija. Ši organizacija tiki ir teigia, kad absoliučiai kiekvienam vaikui reikia šeimos. Vaikai negali augti vieni net ir pačioje geriausioje sanatorijoje ar kūdikių namuose. O mes, suaugusieji, turime užtikrinti jiems šeimą.
Daugybės mokslinių tyrimų išvados teigia tą patį – vaiko vystymuisi ir pilnaverčiam gyvenimui reikšmingos įtakos turi genetika, aplinka ir vaikystėje patirtos traumos. Mūsų pareiga – būnant sąmoningais padėti skriaustiems vaikams iš naujo išgyventi tikrą vaikystę, padėti atsitiesti po skaudžios patirties.
Šeimos, kurios neturi įgūdžių suteikti vaikui pilnavertę vaikystę, – yra mūsų reikalas. Svarbu suvokti, kad mes galime keisti vaikų istoriją jau vien padėdami jų šeimoms. Gal tada mažiau turėtume vaikų, kuriems irgi reikia pagalbos“, – komentuoja L.Pakalkaitė.
Investicija atsiperka dešimteriopai
„Daugeliui šeimų, kurias mes lankome, reikia parodyti teigiamus pokyčius, kad suvoktų, kaip prasta situacija gali keistis. Pavyzdžiui, jeigu vaikas visai nelanko darželio, stengiamės, kad jis pradėtų tai daryti. Jei vaikas nelanko mokyklos, dedame pastangas, kad jis imtų pamokas lankyti bent kelis kartus per savaitę. Kai tėvai pamato vaikų motyvaciją, situacija šeimoje palengva pradeda gerėti“, – aiškina vadovė.
Kaip atrodo globojamų vaikų, gyvenančių „SOS vaikų kaime“ diena?
„Čia viskas vyksta labai įprastai, kaip normaliose šeimose. Mūsų „SOS vaikų kaimų“ šeimos nedidelės, vaikai auga kartu su kitais vaikais. Svarbiausia mūsų vaikams – nuspėjamumas, pasikartojantis dienos ritmas, įprasti šeimos ritualai ir taisyklės. Jų ankstesnis gyvenimas lėmė, kad vaikai tokios patirties neturėjo.
Pavyzdžiui, susirinkti prie pietų stalo, kur valgomas šiltas maistas yra privaloma kiekvieną dieną. Per pasikartojančią tinkamą kasdienybę po truputį atstatomas saugus jų pasaulis, kuriame suaugusiųjų elgesys yra nuspėjamas, įprastas ir leidžiantis formuotis pilnavertei vaiko asmenybei.“
Moters teigimu, investicija į vaikus atsiperka dešimtis kartų. Jeigu galima bent truputį prisidėti prie to, kad vaiko gyvenimas keistųsi į gerą, tai to imtis verta.
Po darbų – į baseiną
Skriausti vaikai, sudėtingas darbas grąžinant jiems vaikystę, šeimoms skirti mokymai ir darbuotojų nuolatiniai mokymaisi – ar vadovavimas tarptautinei organizacijai nesibaigia ir po darbo valandų?
„Moku atsipalaiduoti ir pailsėti. Kadangi esu nuo jūros, tai kiekvienas vandens telkinys mane traukia. Aš mėgstu lankytis baseine. Jeigu tik yra šansas, maudausi įvairiuose telkiniuose. Tiesa, maudynių žiemą dar neišbandžiau.
Taip pat pailsiu skaitydama knygas. Domiuosi ne tik profesinėmis knygomis apie vaikus, man patinka ir biografinės, dokumentinės knygos.
Mano penkerių metų planas – tapti psichologijos specialiste. Dabar tiksliai žinau, kad to noriu ir tikiu, kad tai padarysiu“, – šypteli L.Pakalkaitė.
