Keturiasdešimtmetis T. Balsys dirba Klaipėdos uosto apsaugoje pamainos viršininku. Vyrui tenka budėti ir naktimis, tačiau net ir po naktinių pamainų jis turi įprotį kiekvieną rytą pasivaikščioti su savo mažu keturkoju draugu. Taip nutiko ir tą kartą grįžus po naktinio budėjimo. Maždaug 9 valandą ryte, jis, kaip ir visada, į lauką išvedė savo šuniuką. Tačiau tą rytą įprastas pasivaikščiojimas tapo lemtingu.
Pamatė neįprastą daiktą
Vaikščiojant su augintiniu, Tomo dėmesį patraukė šalia tvoros gulintis medžiagos gabalas, kurio ten anksčiau jis niekada nebuvo matęs. Priėjęs šalia tos vietos, klaipėdietis pastebėjo, kad medžiagos gabalas tarsi sujudėjo, o palietęs jį ranka išgirdo verksmą. Verkė patvoryje gulintis paliktas kūdikis, kuris dar buvo kruvinas, su virkštele ir, kaip paaiškėjo vėliau, gimė tik praėjusią naktį.
Nieko nelaukdamas Tomas paskambino telefonu 112 ir iškvietė pagalbą. Kitas jo skambutis buvo kaimynei J. Rekašienei, dirbančiai vaikų ligoninėje. Ji telefono nekėlė, tačiau būtent tuo metu atsitiktinai išėjo į kiemą ir puolė Tomui padėti.
Atsidūrė pačiu laiku
Kūdikis, suvyniotas į medžiagos gabalą, lauke pragulėjo bent kelias valandas, tad jau buvo gana stipriai sušalęs. Tomo kaimynė Jūratė vaiką bandė sušildyti glausdama prie savo kūno. Kitas kaimynas pro langą išmetė pledą, į kurį geradariai suvyniojo kūdikį. Netrukus jis pateko į medikų rankas ir dvi savaites praleido reanimacijoje.
„Tą rytą ir būtent tą minutę aš pradėjau galvoti kaip medikė ir nustūmiau visas emocijas į šalį. Galvojau tik apie tai, ką aš turiu padaryti, kaip suteikti pirmąją pagalbą naujagimiui. O emocijos užplūdo jau po to, kai aš jį gyvą perdaviau medikams. Tada aš labai verkiau“, – to ryto įvykius prisimena J. Rekašienė.
Pusvalandį. Jei dar tiek laiko kūdikis būtų pragulėjęs lauke, jo gyvybės išgelbėti nebūtų pavykę. Pusvalandis. Toks laiko tarpas lėmė, kad kelių žmonių gyvenimai pasikeitė visam laikui.
Norėjo įsivaikinti
Tomas išgelbėtam berniukui sugalvojo Justo vardą. Jis pats norėjo kūdikį įsisūnyti, tačiau dėl sudėtingų ir ilgai trunkančių įvaikinimo procedūrų to padaryti nesuspėjo.
Iš reanimacijos kūdikis pateko į globėjų, kurie vėliau jį ir įsivaikino, rankas. Jiems tai buvo didžiulis stebuklas ir likimo siųsta dovana, nes sutuoktiniai dešimtmetį nesėkmingai bandė susilaukti kūdikio. Įtėviai be galo dėkingi Tomui ir Jūratei už sūnų, už galimybę jį auginti, matyti jo šypseną ir už suteiktą gyvenimo pilnatvę.
„Atrodo, kad jis jau buvo kaip savas, todėl buvo sunku ir skaudu, kad negalėjau berniuko įsivaikinti. Tačiau labai džiaugiuosi, kad jis gavo gerus tėvelius, kad auga sveikas“, – pasakoja T. Balsys.
Tas lemtingas rytas turbūt visam laikui sujungė ir suvienijo berniuko įtėvių ir Tomo gyvenimus. Kaip sako Justo mama, ji jaučia savotišką pareigą Tomui pranešti apie pirmą išdygusį vaiko dantį ar žengtą žingsnį. Tai svarbu ir pačiam Tomui, nes Justas jam tapo labai brangus.
„Noriu ir visada norėsiu žinoti, kaip jam sekasi, kaip jis auga, ką veikia gyvenime“, – šypsodamasis sako klaipėdietis.
Mano, kad pasielgė taip, kaip ir turėjo
Pelnę „Lietuvos garbės“ apdovanojimą, geradariai juo džiaugiasi ir neslepia, kad jaučiasi kiek keistai sulaukę tiek dėmesio. J. Rekašienė mano, kad pasielgė taip, kaip būtų pasielgęs bet kuris kitas žmogus.
„Man atrodo, kad aš padariau tai, ką privalėjau, ir taip būtų pasielgę visi. Bet likimas lėmė, kad šį darbą atlikau aš, kad ta atsakomybė buvo skirta man. Aš džiaugiuosi, kad šis poelgis įvertintas visos Lietuvos mastu. Tai reiškia, kad žmonėms žmogaus gyvybė yra visų svarbiausia. Dabartiniame pasaulyje, kai vis daugiau vietos užima materialios vertybės, o žmogiškosios yra paminamos, šis apdovanojimas parodo, kad vis tiek svarbiausia vertybė gyvenime yra žmogaus gyvybė“, – dėsto moteris.
T. Balsys sako, kad vis dar sunku patikėti, jog būtent jis ir jo poelgis yra apdovanotas. Jam tokia patirtis gyvenime yra pirmoji, tačiau jis neslepia, kad toks dėmesys malonus.
„Nuotaikos labai geros. Įvertinimu džiaugiuosi, o kažką daugiau pasakyti vis dar sunku, nesitiki iš tikrųjų“, – neslepia T. Balsys.
