R. Simonavičiūtė dabar mados mylėtojams žinoma dėl kuriamų išskirtinių ir dažnai drąsių odinių rūbų bei sceninių kostiumų įžymiems Lietuvos žmonėms.
– Kaip jūs pati save pristatytumėte?
– Aš sakau, kad esu drabužių dizainerė, bet per brūkšnelį siuvėja, nes aš vis tiek jaučiuosi labiau siuvėja negu dizainerė, nes daug laiko praleidžiu siūdama.
Taip, aš jau turiu dizainerės laipsnį ir galiu save vadinti dizainere. Bet vis tiek labiau vadinu save siuvėja, amatininke (juokiasi).
– Jūs dirbate viena?
– Daugiausia viena, bet turiu ir siuvėjų. Su viena neseniai teko atsisveikinti, nes sužinojau, kad elgėsi labai negražiai. Sužinojau, kad kopijuoja mano darbus, be to, dar ir su mano medžiagomis. Pardavinėjo striukes ir sakė, kad nemato tame nieko blogo. Labai įdomus pokalbis su ja buvo.
Kadangi su ja dirbome jau ne pirmus metus, nepagalvojau, kad taip gali būti. Juk žmogus gaudavo papildomų pinigėlių ir taip džiaugdavosi, sakė „kaip džiaugiuosi, pasidariau remontą namuose“, galvojau, kaip fainai, kad visiems gerai, bet pasirodo, jai norėjosi dar geriau, nes, kaip žinia, apetitas kyla bevalgant. Tad ir atsisveikinome nebūtinai su gražiais jausmais. Aš su ja labai nesipykau, bet ir malonu nebuvo.
Po tokių įvykių labai krenta motyvacija ką nors daryti. Atrodo, kodėl viskas negali būti paprasta? Bet šis įvykis – pamoka man, kad kitą kartą pasirašyčiau sutartis, viską susidėliočiau. Kartais tam tiesiog nėra laiko. O kai jo atsiranda, atrodo, geriau truputį pailsėsiu. Prisipažinsiu, aš labai mėgstu ant sofos pagulėti ir pažiūrėti serialus. Žinau, kad tai yra labai negerai, bet dar daug ko mokausi.
– Jūs viską darote pati – nuo piešimo iki siuvimo?
– Taip. Esu tokia mechanikė, man tai pats mėgstamiausias procesas. Mėgstu dėliones dėlioti, jeigu ne drabužiai, kokius nors baldus dėliočiau. Man tas sudėjimo procesas patinka.
Patinka tuos dalykus daryti, patinka žiūrėti, ką galima pakeisti. Man tai smagioji darbo dalis. Žinoma, suprantu, kad tai atima labai daug laiko, tad kažkada turėsiu to atsisakyti, bet kol kas dar nenoriu prarasti to džiaugsmo.
– Kada apskritai nusprendėte, kad norite būti dizainere?
– Aš ir pati nelabai žinau. Kai šokdavau, visada krapštydavausi prie kostiumų, man įdomu būdavo juos gaminti. Kai kuriuos kostiumus savo rankomis esu pasiuvusi. Ir tada pagalvojau, kad man daug greičiau būtų su siuvimo mašina tą daryti, tad užsirašiau į siuvimo kursus.
Tai tikriausiai nuo šokių, nuo kostiumų taip ir išėjo, kad tapau dizainere.
– Kiek dabar metų jau užsiimate šia veikla?
– Pačiam prekės ženklui vasario mėnesį bus jau 5 metai… Atrodo daug, labai daug, nes prieš tai daug visko dariau, daug visko išbandžiau, kad įgyčiau kuo daugiau patirties.
Nekūriau brendo vien tam, kad siūčiau bet ką. Nors siuvau, bet tai nebuvo oficialu. Tai imant visą tą laiką, nuo pačios pradžios turbūt jau 10 metų praėjo.
– Jūs baigėte dizaino studijas?
– Taip, baigiau, 4 metus mokiausi. Studijos davė suvokimą, kaip kas turėtų atrodyti, nes aš nieko nežinojau, bet aš labai daug padariau prieš studijas – nuėjau į visus įmanomus kursus.
Tiesiog labai norėjau suprasti viską ir maniau, kad man reikia to stojant. Tai galėjo tie 4 metai būti trumpesni, bet pabaigiau ir dabar rami galva, tiesiog turiu dizaino bakalaurą. Tai tiek ir pasikeitė.
– Kaip atsirado visas prekės ženklo konceptas ir nusprendėte, kad norite kurti būtent tokius drabužius?
– Gal čia mano asmeninis stilius labiausiai turėjo įtakos, nes aš siuvau viską nuo A iki Z, kad išsigryninčiau, koks tas mano stilius, kokios medžiagos man patinka. Net vestuvinių suknelių esu pasiuvusi. Dabar nenorėčiau gal, bet niekada nesakau „niekada“. Tad daug siuvau ir supratau, kas man patinka.
Man patinka tos kietesnės medžiagos, tai taip ir susidėliojo viskas. O ir mano pačios stilius toks, kad man visada norisi kažką tokio įmesti, kad būtų įdomiau. Pavyzdžiui, jeigu neturiu laiko sau ką nors pasisiūti, tai nusiperku bet ką ir pasidarau pagal save, uždedu kokią detalę, kad man būtų įdomiau.
Galbūt iš asmeninio stiliaus ir susiformavo tas stiliukas. Man patinka kurti sceninius kostiumus, patinka perkrauti juos visokiomis detalėmis – minimalizmo pas mane mažai, taip galiu pasakyti.
Aišku, žmonės sako, kad drąsus tas mano stilius, nors aš nematau čia kažkokios išskirtinės drąsos. Kartais atrodo, kad nieko čia drąsaus nėra, bet kai kuriems reikia drąsos mano kūrinį apsirengti, tad mano klientas turėtų būti drąsus. Ne per daugiausiai tokių žmonių yra. Bet štai scenos žmonėms, kuriems reikia kažko ekstra, tinka mano drabužiai.
O šiaip kiekvienai dienai žmonės, suprantama, renkasi rengtis santūriau.
– Tai kaip apibūdintumėte, kas dažniausiai renkasi jūsų kurtus drabužius?
– Tie, kam reikia ir kas mėgsta šiek tiek išsiskirti iš minios. Man pačiai, pavyzdžiui, labai patinka atrodyti kažkaip kitaip, nesvarbu, kur aš eisiu, aš visada eisiu pasipuošusi. Iš manęs draugės net juokiasi, kad šiukšlių išmesti aš einu pasidažiusi, bet čia jau iš mamos esu to išmokusi. Man patinka gerai atrodyti, nes tada net nuotaika geresnė. Aš noriu išsiskirti iš minios. Man patinka dėmesys, turbūt ne veltui buvau šokėja.
– Su kokiais iššūkiais susiduriate savo darbe?
– Visai įmanomais. Turiu draugą, kuris turi restoranų verslą, ir aš jam sakau: „Kaip smagu, kad tau gerai sekasi“. Iš tikrųjų žmogui tikrai labai sekasi ir jis labai sėkmingas žmogus, bet sako: „Rolanda, jeigu dabar paklaustum manęs, ar velčiausi į šitą verslą vėl, tai tikrai ne“.
Aš lygiai tą patį galiu pasakyti. Esu gana konkreti, nelaikau savęs stipria menininke. Aš tiesiog išmokau ir dirbu. Bet tas kūrybinis darbas… Kartais, atrodo, nieko negali padaryti, nieko nenori. Tuomet galvoju, kas man yra, kodėl aš nenoriu. Ir suprantu, kad reikia laiko smegenims, kad jos iš kažkur ištrauktų tą kūrybą. Labai keistas dalykas, sakyčiau.
Ir dėl to nerekomenduoju stačia galva nerti į tokią veiklą, nes labai daug iššūkių. Tai toks darbas, kur nuolat turi tobulėti, turi kurti, daryti, ieškoti siuvėjų, su kuriais kartais sunku susikalbėti, nors atrodo visai normalus žmogus, pasirodo, nenormalus. Labai daug iššūkių. Pavyzdžiui, būna, žmogus laukia savo užsakymo, bet aš ilgai negaunu užtrauktukų. Ir ką tu dabar padarysi? Turiu laukti aš ir tas žmogus laukia, o man prieš tą žmogų nemalonu. Tuomet atsiprašinėju, kad užtruks ilgiau. Tai gana sudėtinga viskas.
Bet, aišku, nėra viskas tik blogai. Man viską atperka ir suteikia daug džiaugsmo, kai nuėjusi į kokį koncertą pamatau savo darbą arba, pavyzdžiui, matau gatvėje mergaitę, apsirengusią mano striuke. Tada taip gera būna širdyje. Tokie maži, paprasti dalykai atperka viską.
Esu teigiamas žmogus, tad man tokio dalyko užtenka, bet šiaip darbas tikrai sudėtingas. Gal taip ir neatrodo, nes tų alentingų dizainerių Lietuvoje labai daug.
Šis darbas yra toks, kad apie jį visada turi galvoti – užmiegi su tomis mintimis, atsikeli su tomis mintimis – ką padaryti, ko nepadarei, ko neužsirašei, jeigu užsirašei, tai vis tiek pamiršti, nueini į parduotuvę – vėl pamiršti. Toks nuolatinis galvojimas, todėl turi būti truputį išprotėjęs, kad veltumeisi į tokį dalyką.
– Sakote, kad nelaikote savęs menininke, iš kur tada ateina tas įkvėpimas, idėjos?
– Nežinau, aš tokia menininkė, kad pati to nesuprantu, bet tada kas nors iš šono pasako: „Rola, tu menininkė“. Bet aš taip negalvoju. Turbūt toks sindromas, kai visada galvoju, kad nieko aš dar nepadariusi, dar labai daug reikia padaryti ir aš dar neverta tokių gerų žodžių. Būna man taip. Manau, kad daugumai kūrybininkų taip būna.
Kartais kokius interviu pasižiūrėjusi, suprantu, kad ir kiti žmonės taip galvoja ir tada pasidaro lengviau, kad ne aš viena taip apie save galvoju. Gal ir esu šiek tiek menininkė, bet nelabai tokia jaučiuosi. Ir dar jaučiuosi nelabai ką nors pasiekusi, manau, kad man dar augti ir augti.
– Kaip atsiranda sceninių įvaizdžių idėjos – klientai ateina jau žinodami, ko nori, ar bandote kurti kartu?
– Visaip būna. Dažniausiai ateina su kažkokia vizija, ko nori, pavyzdžiui, trumpo sijono, didelių pečių ir leidžia man dėti savo detales. O aš tada išsiaiškinu viską, ką nori, pavyzdžiui, paslėpti, ką parodyti, žinai, moterys visada susigalvoja. Tada nuo ten ir einame, piešiame eskizus. Viską sudėlioti užtrunka ilgai, bet tas procesas fainas.
O kiti, pavyzdžiui, ateina su tam tikra vizija, parodo kokį nors pavyzdį ir nori ko nors panašaus. Bet aš vis tiek darau sava stilistika, pas mane nebūna taip, kad ką nors kopijuočiau ir daryčiau visiškai tą patį. Jei siuvu, tai stengiuosi, kad tai būtų visiškai ekskliuzyvas – visiškai mano.
– Kaip sekasi dirbti su klientais?
– Įvairiai. Dažniausiai labai gerai, bet būna ir labai negerai. Taip būna labai retai, bet tie atvejai ilgiau pasilieka atmintyje. Nuojautą turiu labai stiprią, žinau, kada gal reikėtų nesivelti, bet vis tiek pasakau „taip“ ir žinau, kad bus blogai.
Esu turėjusi neseniai tokį atvejį, kai tiesiog niekaip neišėjo susikalbėti. Nors dažniausiai randu bendrą kalbą su visais, juk vis tiek kažkaip galima rasti kompromisą, bet yra buvę keli, kurie paliko tokį jausmą, kad dar dabar purtausi. Kuomet pasitaiko tokie prasti siuvėjai, kurie vagia, prasti klientai, su kuriais nepavyksta rasti bendros kalbos, labiausiai krenta motyvacija ir, atrodo, jau noriu ieškoti kito darbo.
Tikrai labai sudėtinga po tokių nemalonių įvykių. Būna kokią savaitę, atrodo, nenoriu nieko daryti, bet eini ir darai, nes niekas už tave nepadarys. Reikia turėti daug kantrybės. Šiaip suprantu, kai žmonės turi komandas, bet aš, pavyzdžiui, dar nesuprantu komandos koncepto. Tai čia tas mano meniškumas ir pasireiškia, kad kūrybininkė esu, o ne kažkokia didelė verslininkė, nes nesuprantu, kaip viską suderinti.
O kai viską ant savo galvos turi, tada visą laiką smegenys turi dirbti, bet jos kartais pasiduoda. Tada ir sunkiausia, kai nebesupranti, ką daryti ir jau nori neori reikia ilsėtis. Dažniausiai grįžtu į Kėdainius „įsižeminti“. Ten yra mano, kaip aš sakau, oazė – pabūnu pas babas, su šeima ir vėl grįžtu į darbus. Tai toks mano poilsis.
– Galbūt yra vienas konkretus darbas, kuriuo labiausiai didžiuojatės?
– Šita Liepos (atlikėjos Liepos Mondeikaitės – aut. past.) suknelė su sagiukais, kurią siuvau MAMA apdovanojimams. Ji jau pakankamai sena, jau keli metai jai. Yra daug gražių darbų, kurie man patinka, bet šita yra didžiausia mano meilė, net nežinau, kodėl. Ją kurdama turėjau visiškai kitą idėją, bet 5 minutės prieš susitikimą su Liepa netikėtai gimė nauja idėja. Ir iki šiol šita suknelė mano favoritė.
– Kokių dar esate sukūrusi drabužių, kuriuos galėjome kažkur pamatyti?
– Net nežinau, visur jų galima pamatyti. Tik ne visada yra laiko sukelti juos į Instagramą, todėl labai džiaugiuosi, kai mano klientės kartais kelia storius ir žymi mane.
Daug yra kostiumų, kuriuos esu padariusi, nors visada galima ir daugiau. Bet man faina, kai žmonės atpažįsta ir, pavyzdžiui, atsiunčia ir sako: „Iškart supratau, kad čia tavo“. Man labai smagu, kad žmonės mato, vadinasi, yra tam tikras braižas. Tik, aišku, mūsų mažoje Lietuvoje tas drabužių braižas gana greitai gali atsibosti, bet vis tiek smagu, kad atpažįsta.
– O ar pamačius savo kūrinius, netenka susidurti su savikritika?
– Ne, nes jau žinau, kad nieko nebegaliu pakeisti. Nebent matau, kad kažkur kažkas atsisegė. Bet šiaip, kai paleidžiu darbą, tai stengiuosi negalvoti, ką padariau ar nepadariau. Ir gerai, kad neturiu tokių minčių, nes tada turbūt išvis išprotėčiau.
– Ar jaučiatės save atradusi?
– Taip, tikrai jaučiuosi. Pati apie tai nepagalvoju, bet, pavyzdžiui, būna su draugėmis diskutuojame ir kuri nors sako: „Kaip džiaugiuosi, tu visiškai savo rogėse“. Bet visokių momentų būna. Būna, kad labai patinka tas darbas, bet einant metams galvoji: „Tai čia niekas nesikeis?“.
Taip sunkiai dirbi ir niekas nesikeičia, nors lauki, kada tas gyvenimėlis palengvės. Aišku, visiems yra sunku, bet šiame darbe visada, atrodo, daug dirbu, daug galvoju, o jei noriu, kad palengvėtų, turbūt reikia ką nors keisti. Bet keisti yra sunku.
– Nebūna minčių viską tiesiog palikti?
– Aišku, būna. Atrodo, viską norėčiau išparduoti ir viskas. Taip būna po tų prastų klientų. Bet tada supranti, kad faina čia viskas ir esu gera savo veikloje. Tai kol kas dar nemesiu (juokiasi).
– Anksčiau jūsų pagrindinė veikla buvo šokiai, tiesa?
– Taip. Dar studijavau kineziterapiją, bet visą laiką ir šokdavau. Vis dėlto kineziterapiją mečiau, nes labai nepatiko. Po mokyklos išėjau pirma į šokius, o po to į gyvenimą. Besimokydama supratau, kad kineziterapija labai nepatinka ir nebūčiau tapusi gera kineziterapeute. Tai buvo ne mano dalykas.
Man gerų emocijų norisi, esu pozityvi, man norisi, kad visiems būtų linksma, o kineziterapijoje žmonės dažniausiai su bėdomis kreipiasi, todėl ten jau nelinksma. O po to vėl šokau, šokau, šokau, bet tada mama išsigando, ką aš čia dabar darysiu metusi mokslus.
Tuomet kažkaip labai natūraliai susidėliojo, kad mokiausi siūti, apsiuvau visas drauges ir, kai jau visiškai išsigryninau tą savo stiliuką, atsirado prekės ženklas. Bet džiaugiuosi, kad gyvenimas įmetė mane į šokius. Ir gerai uždirbdavome, todėl galėdavau sau leisti viską, ir daug pamačiau, ir pakeliavau, ir gerai praleidau laiką.
Nėra dabar jausmo, kad kažko nepadariau. Viską padariau, ką norėjau ir dabar galiu dirbti naktimis (juokiasi).
– Prieš kiek laiko baigėte šokių karjerą?
– Iškart, kai prasidėjo pandemija ir viską uždarė. Bet jau ir laikas buvo, nes jau nebedžiugino šokiai, jau eidavau ir galvodavau: „O Jėzus Marija, kaip nebenoriu“. Tad labai natūraliai ir šokiai baigėsi, ir viskas su siuvimu palaipsniui prasidėjo, nes aš tuo metu jau ir šokdavau, ir kostiumus siūdavau.
Ir tada, kai viskas užsidarė, po pusės metų, aš su didžiule baime išsinuomojau studiją. Taigi labai natūraliai viskas išėjo. Dabar kartais, jei kas nors neišeina, pagalvoju, o kodėl šiandien negali viskas taip natūraliai pavykti, nes tiesiog buvau pripratusi, kad man gyvenimas pats viską sudėlioja.
– Kalbant apie ateitį, kokių turite tikslų ar svajonių?
– Svajonių visada yra ir jos milžiniškos – prisigalvoju visko. Bet apie jas garsiai nenoriu net kalbėti. Nors realistiškai žiūriu, bet norėtųsi augti, didėti. Suprantu, kad tai labai sudėtinga, bet noriu padaryti kuo daugiau. Aš turiu šiek tiek didybės maniją, noriu daugiau, geriau, didesnio. Kaip jau sakiau, jaučiuosi dar labai nedaug padariusi.
Ir nemanau, kad tai pasikeis. Visada norisi padaryti visko daugiau. Tačiau šitas procesas vyksta lėtai, bet yra kaip yra. Pavyzdžiui, net naują produktą išleisti kiek reikalų yra. Tokiame darbe viskas reikalauja laiko.
– Norėtumėte plėsti savo veiklą ir į užsienio rinkas?
– Aišku, norėčiau, Dieve mano, taip ir bus kažkada. Tai faktas. Lietuva man kaip asmenybei atrodo maža. Man Vilnius labai patinka, tad sostinėje dabar tik ir įsivaizduoju savo gyvenimą. Buvo minčių dar gal grįžti į Kauną, nes ten gyvenau, bet jau mažai man ten vietos. Tokia esu.
Man norisi, kad kuo žmonių daugiau pamatytų, apsirengtų. Tikiuosi, kad taip ir atsitiks. Manifestacija (šypsosi).
Autorė: Liepa Vanagaitė
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
