Tai – imuninė reakcija, kai moters kraujyje gaminasi antikūnai prieš vaisiaus eritrocitus, jie, patekdami per placentą į vaisiaus kraujotaką, sukelia vaisiaus eritrocitų žūtį, o tai sukelia sunkią mažakraujystę.
„Sužinojusi, kad laukiuosi, buvo daug baimių ir abejonių. Kalbėjomės tiek šeimoje su vyru, tiek su gydytojais specialistais, kaip teisingai pasielgti, ką daryti, kad šįkart nėštumas nesibaigtų nelaime. Nusprendžiau nešioti mažylį ir daryti viską, kad tik galėčiau jį sūpuoti savo rankose“, – atvirauja moteris.
Gintarė pirmą kartą į Kauno klinikų Vaisiaus medicinos centrą kreipėsi būdama 22-ejų savaičių dėl vėl įtariamos Rh izoimunizacijos. „Nerimo buvo daug nuo pat nėštumo pradžios, nes antikūnai prieš eritrocitų Rh faktorių atsirado anksti ir labai greitai pradėjo didėti, o tai sukelia vaisiaus eritrocitų suardymą, vaisiaus mažakraujystę ir rimtas komplikacijas. Nerimą kėlė faktas, kad dėl šios priežasties pacientė jau yra praradusi kūdikį“, – apie Gintarės būklę ligoninės pranešime spaudai pasakoja prof. Eglė Machtejevienė, Kauno klinikų Vaisiaus medicinos centro vadovė.
Nuspręsta atlikti labai sudėtingą procedūrą
Nuspręsta atlikti labai sudėtingą, reikalaujančią didelio pasiruošimo, techninių gydytojo, atliekančio procedūrą, įgūdžių, procedūrą – kordocentezę, tai vaisiaus virkštelės kraujo tyrimas, kurio metu per pilvo ir gimdos sieną, stebint ultragarsu, adata įvedama į vaisiaus virkštelės veną, taip pat atliktas ir kraujo perpylimas vaisiui. „Kraujo perpylimas atliekamas dar vaisiui esant gimdoje. Pirmą kartą procedūra Gintarei atlikta 25 nėštumo savaitę, vėliau 27-ąją ir 30-ąją“, – apie procedūrą pasakoja profesorė. Procedūras atliko profesorė kartu su komanda – gydytojomis akušerėmis ginekologėmis doc. dr. Regina Mačiulevičiene ir dr. Egle Savukyne.
Vaisiui, esančiam dar įsčiose, donorinis kraujas turi būti specialiai paruoštas. „Ruošiant kraujo komponentus, Kraujo centro darbuotojai susiduria su papildomais iššūkiais, nes laiko pasiruošti nėra daug, – sako Kauno klinikų Kraujo centro vadovė dr. Diana Remeikienė. – Perpylimui skirti eritrocitai turi būti ne senesni nei 3-jų parų, todėl saugomi Kraujo centro rezerve dažniausiai nėra tinkami. Dėl šios priežasties tenka skubiai kviesti donorus bei organizuoti darbą ne tik Kraujo centre, bet ir laboratorijoje.“
Gintarė, kiekvieną kartą po kraujo perpylimo vaisiui procedūros, jusdavo gimdos apsitraukimus, jie buvo slopinami vaistais. „Viena dažnesnių tokių procedūrų komplikacijų – priešlaikinis vaisiaus dangalų plyšimas ir priešlaikinis gimdymas. Pacientė visą laikotarpį buvo stacionarizuota Kauno klinikose, stebėta jos ir vaisiaus būklė, siekta padėti kuo ilgiau išnešioti kūdikį“, – sako prof. E. Machtejevienė.
Gintarė šį laikotarpį prisimena su nerimu – kasdien atliekami tyrimai, laukimas, kada vėl reikės atlikti vaisiui kraujo perpylimą, kėlė įtampą. „Po antrojo vaikelio netekties išmokau valdyti emocijas. Norėdavau likti viena, net ligoninės psichologės paslaugų atsisakiau, bijojau, kad pravirkus nesustosiu. O juk turiu būti stipri dėl savo mažylio“, – prisimena moteris.
Vaisiaus būklė pablogėjo 32-ąją savaitę. Moteris prisimena, kad penktadienį vaisiaus tyrimai buvo geri, tačiau savaitgalį – viskas pasikeitė. „Pirmadienį buvo suplanuotas ketvirtasis kraujo perpylimas vaisiui, tačiau savaitgalį jo būklė pradėjo prastėti. Vyko svarstymai: ar laukti pirmadienio, ar vis dėlto atlikti Cezario pjūvio operaciją (CPO), – pasakoja Gintarė. – Pasitikėjau gydytojais ir sutikau su visais scenarijais“.
Nuspręsta nelaukti ir po atliktos skubios CPO gimusiam mažylis Ignas atsidūrė Naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje, jam skubiai perpiltas kraujas. Kauno klinikose Gintarė su naujagimiu praleido dar penkias savaites. „Šiandien, praėjus 4 mėnesiams, Igno kraujo tyrimai geri ir galime džiaugtis sveiku berniuku“, – sako moteris.
Gintarė teigia, kad šis nėštumas buvo ypatingai sunkus psichologiškai, tačiau net tokiu sunkiu metu ji neprarado optimizmo, rado jėgų drąsinti ir kitas moteris. „Skyriuje praleidau trylika savaičių, čia susipažinau su daug mamų, kurių kelias taip pat nebuvo lengvas. Vienos iš jų daug verkia, kitos – kaltina save, mano, kad per mažai padarė dėl savo vaiko, – pasakoja ji. – Moterys, mes darome viską, ką galime geriausio ir nei viena nesame kalta dėl to, kas neplanuotai nutinka mūsų kūdikiams. Šia istorija taip pat sutikau pasidalinti dėl priežasties padrąsinti moteris, parodyti, kad net tokie atvejai išsprendžiami ir jūs taip pat galite sūpuoti sveikas, stiprias atžalas“.
