Marius naujienų portalui tv3.lt pasakoja, kad iš pradžių jo planuose buvo ilgesnis žygis dviračiais. Jis planavo apvažiuoti dviračiu Latviją ir Estiją arba leistis aplink Baltijos jūrą. Vyras juokiasi, kad sugriuvus šioms idėjoms, beliko mėgautis savo apskrities teikiamais malonumais.
„Žygių organizuoti irgi negalėjau, tai sumaniau išbandyti pats save. Man visada buvo įdomu pernakvot miške, atsidurti tokioje ekstremalesnėje situacijoje“, – sako jis.
Jokio plano „B“
Taip gimė mintis žiemą naktį praleisti miške. Į mišką jis leidosi du kartus – vieną kartą nešėsi palapinę ir taip „turistavo“ žiemą, o antrąjį kartą nešėsi tik kastuvą, miegmaišį, malkų ir maisto, nes pastogę pasigaminti planavo susiradęs tam tinkamą vietą.
„Mano planas buvo eiti be palapinės ir pasistatyti iš sniego „išgyvenimo būstinę“, tokį kaip sniego urvą. Sukasi sniego kalną, jo viduje išsikasi urvą ir viduje pasidarai tokią kaip lovą, kad šaltis tiesiai iš žemės nesismelktų į kūną. Taip ir bandžiau pernakvoti.
Miške buvau ne pirmą kartą, save pažįstu, gerai jaučiuosi ir nelabai ko bijau. Tikriausiai būtų baisiau statyti palapinę miesto viduryje nei miške, nes miškai tušti. Žiemą miškuose ramu. Įsidėjau kastuvą, pasiėmiau maisto, viryklėlę ir miegmaišį, tačiau nieko tokio, kur galėčiau miegoti“, – pasakoja jis.
Nors vyrui buvo šiek tiek neramu, kad sniegas gali nelipti ir jį užgriūti, jis vis tiek pasikliovė savo planu „A“ pasistatyti būstinę-urvą, tačiau planas „B“ – neegzistavo.
„Kadangi buvo 10 laipsnių šalčio ir sniegas nelabai lipo, bijojau, kad mano urvo sienos gali neatlaikyti. Tai galbūt tas ir buvo baisu, kad, pradėjus supiltam sniego kalne kasti urvą, manęs neužgriūtų sienos, nes negalėčiau nei kam paskambinti, nei pranešti, kur esu.
Stengiausi apie tai daug negalvoti, bet baimė buvo. Išsikasiau urvą, sienos atlaikė, kas buvo keista pačiam, nes šiaip sniegas buvo labai purus. Padariau ventiliacijos angas, įėjimą iš rogių ir nakvojau“, – tą naktį prisimena jis.
Tarsi būtų po žeme
Pats sniego urvo statymas užtruko apie 3 valandas, tačiau iki imantis šio darbo, Marius turėjo susirasti miške idealią vietą, kur aplink nebūtų didelių apsnigtų medžių ar šakų.
„Nenorėjau statyti namelio po dideliais medžiais, šakomis, kad jie nenulūžtų ant manęs nuo sniego svorio. Tad gavosi kartu ir žygis. Paskui save tempiau roges, todėl galėjau daugiau daiktų pasiimti negu nešant kuprinę“, – sako jis.
Nors lauke buvo minusinė temperatūra, tačiau Mariui tikrai nebuvo šalta – darbuotis kastuvu teko kelias valandas, be to, jis buvo apsirengęs kelis drabužių sluoksnius.
„Statant namelį užtektų ir dviejų drabužių sluoksnių, nes dirbant tikrai nešalta. Bet pats buvau apsirengęs termo drabužiais, tuomet fliso sluoksnis ir striukė bei kelnės. Per pertraukas atsigerdavau šiltos arbatos, tai šalta tikrai nebuvo, o vakare užsikūriau laužą“, – sako jis.
Taip pat Marius pasakoja, kad miegoti iš sniego supiltoje būstinėje yra visiškai kitoks jausmas, nei miegoti palapinėje.
„Buvo naujas potyris miegoti po sniegu. Kai pirmą kartą miegojau miške žiemą palapinėje, aplink girdi visą gamtą – šakos sutraškėjimą, vėją, o sniego urve nieko negirdi. Jautiesi, kaip būdamas po žeme, kaip karste sakyčiau. Guli – sienos prie pat, lubos prie pat.
Klaustrofobija sergantiems toks stovyklavimas tikrai netiktų. Ir viskas labai tylu. Lauke galėtų vaikščioti vilkų būrys arba karas prasidėti ir vis tiek nieko negirdėčiau. Vienu metu atrodė, kad girdžiu tik savo kvėpavimą ir širdies dūžius. Kadangi turėjau ventiliacijos tarpelius, per juos vėjas užpūsdavo žvakę, tad žvakė ir aš pats buvo viskas, ką galėjau girdėti. Jausmas tikrai įdomus“, – pasakoja jis.
Nuo lubų krito sniegas
Marius sako, kad vienas iš skirtumų, kai laiką miške leidi su palapine ir be jos, kad turėdamas palapinę jis daugiau laiko galėjo skirti aplinkos tvarkymui, malkų ieškojimui, galėjo ir staliuką pasistatyti.
„Antrą kartą visą laiką užėmė statymas urvo. Dėl to aš net malkų į mišką atsinešiau, kas tikriausiai skamba labai keistai. Pirmą kartą aš tiesiog leidau laiką miške žiemą, o antrą kartą mano tikslas buvo tą naktį miške išgyventi“, – šypsosi.
Pasak jo, miegas tikrai skyrėsi nuo to, koks būtų buvęs palapinėje. Turėdamas miegmaišį gali susisukti į jį kaip į kokoną, ir nėra dėl ko nerimauti, o sniego urve yra jau kitaip:
„Dabar miegas buvo toks, kad apsivertus ant kito šono, imdavo nuo lubų ar sienų kristi sniegas, tai reikėdavo atsibusti ir nusivalyti jį nuo savęs, nes kitaip sušlapčiau ir sušalčiau“.
„Atsikėliau kaip namuose. Turėjau ir papildomų drabužių pasiėmęs, jeigu būtų šalta, bet jų neprireikė. Sakyčiau, kad urvas pasiteisino ir visai jaukiai miegojosi“, – juokdamasis priduria vyras.
Marius sako, kad šeima prieš pirmuosius jo susigalvotus iššūkius vis klausinėjo, kam jam viso to reikia, tačiau dabar artimieji priprato prie Mariaus mestų sau išbandymų.
„Kiekvienas iš proto eina savaip. Taip aš save realizuoju, išbandau. Man patinka žiūrėti, kaip aš prisitaikysiu vienoje ar kitoje situacijoje. Aš taip tobulėju“, – sako jis ir priduria, kad ateityje galbūt į mišką išeis nešinas tik kirviu, su šiek tiek maisto ir tokiomis sąlygomis bandys išgyventi. Tačiau visa tai dar ateityje.
